Rytų fronte nieko naujo

Viena teorija – kad Vladimiras Putinas gavo, ko norėjo. Visgi jis neužsitikrino svarbiausio praktinio savo darbotvarkės punkto: skubiai reikalingo susitarimo dėl Krymo aprūpinimo vandeniu, kuris laikotarpiu iki okupacijos buvo gaunamas iš Ukrainos. Atrodys prastai, jeigu Rusijos didysis geopolitinis trofėjus taps dykuma ir praras gyventojus.

Šių įvykių taip pat neįmanoma vaizduoti kaip įtikinamos geopolitinės pergalės. Tiesa, nenuostabu, kad Vakarų atsakas buvo suveltas ir pavėluotas. Vis dėlto abipus Atlanto nauja didžiulė praraja neatsivėrė. Ukraina nebuvo palikta žeminančiai izoliuota. Volodymyras Zelenskis nepanikavo; iš tikrųjų jis neblogai pasirodė, asmeniškai kreipęsis į Putiną – rusiškai – ir ragindamas užtikrinti taiką. Kremliaus propagandos giesmelė, kad tarp ukrainiečių bręsta sukilimas prieš fašistus karo kurstytojus, atrodo ypač absurdiška.

Susitikimas su Joe Bidenu galėtų būti malonus papildomas punktas kitais atžvilgiais nykiame Kremliaus kalendoriuje, tačiau jis vyks amerikiečių nustatytomis sąlygomis, JAV paskelbus daugiau sankcijų ir pažėrus aštrios retorikos. Suklusęs dėl susitikimo su JAV lyderiu V. Putinas faktiškai pripažįsta, kad Rusija yra mažesnioji partnerė.

Būtų malonu galvoti, kad Rusija atsitraukė, nes kariuomenės koncentracija nepasiteisino. Galbūt pirminiai žvalgybos duomenys buvo klaidingi ir prieštaravo vėlesniems vertinimams, kad Ukraina yra pasiruošusi kautis, jeigu būtų užpulta, ir padarytų didelių nuostolių. Dar žavesnė atrodo galimybė, kad Kremlius nuščiuvo gavęs ypač slaptų ir ypač griežtų žinučių iš Vašingtono. Tačiau tai atrodo mažai tikėtina.

Labiausiai tikėtinas paaiškinimas – kad ši istorija dar nesibaigė.

Rusija yra įgudusi organizuoti nervų karą. Išbandęs jėgas atlikdamas šį didįjį perdislokavimą ir įsitikinęs, kaip į tai reaguoja (arba nereaguoja) Vakarai, Kremlius gali vėl padidinti spaudimą po kelių dienų, savaičių ar mėnesių. Nors kariai iškeliavo į savo bazes, didelė dalis sunkiosios ginkluotės liko, kur buvusi. Rusija vienašališkai iki spalio pabaigos uždarė Kerčės sąsiaurį, jungiantį Juodąją ir Azovo jūras – smaugdama Mariupolio srities ekonomiką ir pabrėždama Ukrainos karinio laivyno silpnumą.

Vienas iš V. Putino įgytų pranašumų – kad pernelyg daug Rusijos ekspertais laikytų apžvalgininkų pastarosiomis savaitėmis per smarkiai sutirštindavo spalvas, kalbėdami apie jo ketinimus. Jiems derėjo būti atsargesniems: tikras karinis puolimas būtų pasižymėjęs slaptumu, kibernetinėmis atakomis ir gluminančiais manevrais. Tokie dalykai nepasireiškė. Taigi, šių ekspertų tolesni perspėjimai atrodys mažiau svarūs.

Žvelgiant plačiau, šis epizodas parodė, kaip prastai aplinkiniam pasauliui sekasi nuspėti ir interpretuoti Rusijos vadovybės planus ir veiksmus. Atrodo, kad niekas nesugebėjo nuspėti šio karinio triuko staigios pradžios arba ne mažiau staigios pabaigos.

Kai kurios pastarųjų savaičių pamokos yra teigiamos. Ukrainos kariuomenė dabar daug pajėgesnė negu buvo 2014 metais (tai nėra staigmena ukrainiečiams ir jų draugams, bet daug didesnė naujiena kai kurioms kitoms šalims). Turkijos proukrainietiška pozicija irgi buvo sveikintina.

Mažiau malonu, kad šis epizodas pabrėžė, kokia pajėgi tapo Rusijos kariuomenės logistika. Ji sparčiai ir veiksmingai perkėlė 100 000 karių, taip pat tankus, orlaivius, karinio laivyno pajėgas, lauko ligonines, degalus, šaudmenis ir elektronines kovos priemones. Šie pajėgumai vėl bus demonstruojami prie NATO rytinių sienų su Rusija ir Baltarusija, kai (jau prasidėjusios) pratybos „Zapad 21“ artės prie savo intensyviosios fazės rugsėjo mėnesį.

Vis dėlto pagrindinė pamoka – kad J. Bideno administracijai Europos saugumas rūpi labiau negu daugumai Europos šalių. Tokia padėtis negali ilgai išsilaikyti. Europiečiai turės daryti daugiau, nes priešingu atveju amerikiečiai, susidūrę su problemomis kitur, darys mažiau.