Sapnai ir paukščiai

Prisiminiau Gottfriedo Benno eilutę: "Sunkiausia yra mirti ne vasarą, kai dienos šiltos, o žemė lengva kastuvui." Taip kad artėja metas, kai nemirsim, bičiulės/-iai. Lyja. Pro langą atskrenda drėgnos atsitiktinės bitės. Vasara truks tik akimirką, bet nesvarbu. Galvoju apie vaikystę. Kai buvau aštuonerių, sukonstravau atominę bombą, apskaičiavęs urano-235 kritinę masę ir padaręs smulkius brėžinius, ant kurių į namus užvažiuodavęs kunigas užrašė: wunderkind. Gal dabar parduoti tuos brėžinius Iranui? Ypač žinant "mano" bombos ypatybes: ji buvo medinė ir turėdavusi sprogti patraukus už šniūrelio.

Sapnavau keistai. Kad esu išrinktas į Seimą ir visi pradėjo nešti kyšius. O aš nei žinau, kaip juos imti, nei kur dėti. Kad neimčiau, minties nebuvo, nes tarsi tai automatiškai privalu. Nusinešiau krūvą pinigų į kažkokį posėdį ir susikroviau ant stalo. O Kirkilas iš kito stalo galo ženklais rodo: durniau, greičiau susidėk į kišenę. Na, taip idiotiškai dar nesijaučiau.

Nusinešiau krūvą pinigų į kažkokį posėdį ir susikroviau ant stalo. O Kirkilas iš kito stalo galo ženklais rodo: durniau, greičiau susidėk į kišenę.

Čia, kur gyvenu, atskrenda paukščių. Daug. Labai mėgstu paukščius, o čia jų užklysta pačių įvairiausių. Vienas tąso kokį šapą, trys kybo medyje, dar du išdidžiai vaikšto taku. Šiandien taku vaikščiojo du žali. Niekad nesu matęs žalių kiemo paukščių. Kas nors, be abejo, visus suminėtų net lotyniškai, bet man nereikia. Tai nelotyniški paukščiai, jie ne romėnai, jie neturi vardų. Norėjau pašluoti kiemą, o nebuvo kuo. Dvi turimos šluotos tetinkamos tik skraidyti. Tad priroviau iš sodelio kažkokių medžiais virtusių gėlių ir pasišlaviau. Pirmas atvejis, kai kiemą šlaviau gėlėmis.

Kur naktį dingsta paukščiai? Miega kažkokiuose uoksuose ar ką? Dieną jų pilnas kiemas, tas kiemas jau seniai ornitologinis draustinis. O naktį skraido tik plaštakės. Man jos irgi patinka, nes primena ore sklandančius sudegintų rankraščių skutelius, kartais dar sublyksinčius viena kita žiežirba. Plaštakės yra vienos slapčiausių žmogaus draugių, gal net pačios slapčiausios. Bet kur jos dieną?

Taigi, mokėkime džiaugtis savo paukščiais ir plaštakėmis, švęskime savo vasarą. Smagių visiems Joninių.