Prieš porą dešimtmečių žinių laidose matydami kažkur toli nufilmuotus apokaliptinius vaizdus išgyvendavome akimirkos košmarą, tačiau suvokimas, kad Bangladešas ar Haitis yra visomis prasmėmis nepasiekiami, buvo puiki paguoda. Badas, ligos, stichinės nelaimės atrodė esančios kažkur kitapus geležinės uždangos.

Šiandien, kai kelionei kur nors į Haitį ar Kambodžą nebeliko nei politinių, nei fizinių kliūčių, naivu manyti, kad tenykštės nelaimės su mumis nesusijusios.

Kančios, kurią patiria vaikai Siera Leonėje ar Sirijoje, mastas sunkiai suvokiamas. Badas, ligos, išnaudojimas – dažnas jų tiesiog neturi vaikystės. Sykiu su humanitarine siunta svetimšaliai geradariai pasidalija ir dalele savo širdies šilumos, o grįždami namo parveža žinių iš paties pragaro žemėje.

Kuo garsesnis tokios humanitarinės misijos dalyvis, tuo, regis, turėtų būti ir įtaigesnės jo skleidžiamos žinios apie negandų iškankintus tolimų kraštų žmones.

Ir dabar Afrikoje lankosi būrelis mūsų garsenybių. Jos rašo dienoraščius, tikriausiai filmuoja šiurpą keliančius kadrus, o sugrįžusios surengs spaudos konferencijų, įspūdžius išklos blizgiems žurnalams...

Kraupūs žvaigždžių liudijimai, regis, negali likti neišgirsti. Tačiau tie, kas patys yra gyvi sopuliai, jų negirdi: sąvartynų žmonės, savo atžalų kūnais prekiaujantys prasigėrusio kaimo gyventojai ar iš pirmo žvilgsnio sočiai gyvenantys vaikai – visai tokie kaip tie, kurių savanoriškos mirtys paženklino naujųjų metų pradžią.

Iki šių pagalbos laukiančių žmonių – ne dešimtys valandų kelio, gerokai mažiau. Bet kiek mūsų ir mūsų garsenybių dėmesio sulaukia skausmas, esantis visai šalia?

Mūsų žvaigždės gali apsivilkti elgetos skrandą, paskaityti knygą ar dovanoti žaislą vaikų namų auklėtiniams. Tik to nepakanka.

Kad apmalšintume arčiausiai esančius sopulius, nebūtina vykti į tolimas šalis. Nereikia net keisti įprasto gyvenimo ritmo – tik vieną vakarą per savaitę praleisti ne klube ar sporto salėje, bet prie telefono, kalbantis su dideles tragedijas išgyvenančiais mažais žmonėmis. "Vaikų linijos" savanoriai, kurių gretos Lietuvoje, deja, nuolat per mažos, patvirtins: kantrus pašnekovas per naktį gali nutraukti ne vieną sau ir pasauliui paskelbtą karą. Tai gali būti paprasčiau nei keliauti į svetimą šalį, bet ne mažiau svarbu.