Savęs tobulinimo maratonas

Pastaruoju metu galima susidaryti įspūdį, kad jaunoji karta pasidalijusi į dvi kardinaliai skirtingas stovyklas. Vieni paskutinį kartą knygą vartė, kai paveikslėlius joje dar buvo galima spalvinti, vakarienei valgo pusfabrikačius ir nemato jokio reikalo plėsti akiratį toliau nuosavo kiemo. Kiti gi, priešingai, visus, net ir mažulyčius, savo egzistencijos tarpelius kaišioja užsiėmimais, padėsiančiais tapti geresne savo versija. Keliasi paryčiais ir lekia į sporto salę, pakeliui į darbą ar namo klausosi vien rimtų podcast‘ų ir audioknygų, o įvairiausių seminarų susiplanavo kiekvienam savaitgaliui iki 2022-ųjų. Jei ir išvyksta atostogų, tai ne kokteilius su skėtukais pliaže siurbčioja, o naujoje šalyje dešimties dienų apžvalginę programą atlieka per keturias.

Anksčiau į tokius žmones žvelgdavau su baiminga pagarba, nes, bent jau man asmeniškai, vienintelė priežastis savo noru keltis penktą ryte – lėktuvas, skraidinsiantis ten, kur šilta. Ne su vienu apsėstu savęs tobulėjimo bendravau, tikėdamasi, kad pasidalins su manimi savo nenuilstančios motyvacijos paslaptimi. Ir pasidalino. Gaila, bet didžiajai daliai pagrindinis sekundėmis suplanuoto, nuo paties susikurtų kanonų nenukrypstančio gyvenimo varikliukas – didelė ir slegianti kaltė.

O galbūt baisoka, kad ramiai pabuvęs tyloje su savo mintimis suprasi, kad, nepaisant įvairiausių diplomų ant sienos, gyveni visai ne taip, kaip trokšti?

Nesupraskite manęs neteisingai, nuostabu, kai žmonės neapkerpėja ir nuolatos ieško, kaip savo vidumi paaugti. Kita vertus, kvepia lengvu mazochizmu, jei žiaukčiodamas valgai saldžiąsias bulves vietoje įprastų, ar lapinį kopūstą vietoje aisbergo salotos, nes labai neskanu, bet užtat sveikiau. Kai vakarais kremti vien tik populiariąją psichologiją ar istorines knygas, bet ne iš įdomumo. Tiesiog ką tau gero, be skaitymo malonumo, duos dešimtys valandų prie Romeno Gary ar Fiodoro Dostojevskio romanų? Neapsimoka! Filmai? Tik tie rimti, dokumentiniai ar reikalingi bendram išsilavinimui. O vakaras žiūrint didelio įsitraukimo nereikalaujančius sitcom’us pas tokius asmenis turbūt leidžiamas nebent tada, kai lovon patiesia aukštesnė negu 39 laipsnių temperatūra.

Turbūt nerašyčiau šia tema, jei nebūčiau pastebėjusi vienos baugokos tendencijos – būtent sau pailsėti ir tiesiog pachillinti niekada neduodantys perfekcionistai dažnai yra tie, kuriems pirmiesiems galvoje pradeda "trumpinti". Ir tas nėra keista. Šiandien daug kalbama apie tai, kaip nuolatinis murksojimas socialinėse medijose kenkia psichologinei būklei. Pavyzdžiui, atsiranda kompleksų žvelgiant į nufotošopintus kūnus ar nepasitenkinimas savo gyvenimu, nes iš instagramo turinio gali pamanyti, kad visi, išskyrus tave, tik keliauja, linksminasi ir valgo restoranuose. Kita vertus, jei gebi sau kartais priminti, jog tai viso labo kreivų veidrodžių karalystė, pramoginis pascrollinimas, laukiant kur nors eilėje ar ilsintis, – ne tokia ir tragedija.

Bet, man regis, blogiau, kai visą laviną informacijos kasdien bandai išgerti iki dugno ir įsisavinti iki kaulų smegenų. Kai pabaigęs dar vieną saviugdos knygą, tuoj verti kitą, užuot leidęs dienelę kitą jai susigulėti. O galbūt baisoka, kad ramiai pabuvęs tyloje su savo mintimis suprasi, kad, nepaisant įvairiausių diplomų ant sienos, gyveni visai ne taip, kaip trokšti?

Ir, žinote, visa ši obsesija aplink nepaliaujamą savęs tobulinimą man primena vandens gėrimą. Visi žinome, kad gerti vandenį – sveika ir naudinga. Kai jo mažai, kūnas pats leidžia tai suprasti siųsdamas signalus. Kiekvienas, klausydamas savo organizmo, turėtume pajusti, kiek būtent jo reikia mums. Tačiau vargu ar yra sveikas žmogus, kurio kasdienė vandens dozė būtų 10 litrų. Nes ilgiau taip "pavarius", geriausiu atveju gyventi imsi tualete.