– Kaip vertinate skaitymo svarbą savo gyvenime?
– Turbūt nieko keisto, kad skaitymas užima labai svarbią vietą. Nors, prisipažinsiu, tam skiriu per mažai laiko arba jo tiesiog nelieka. Tačiau vis tiek stengiuosi – tai vos ne kaip asmeninė higiena – kiekvieną dieną nors kiek paskaityti nuoseklaus kūrinio ar poezijos.
– Kas paskatino Jus 2023 m. pretenduoti į skaitymo ambasadoriaus pareigas?
– Tai buvo tarsi atsitiktinumas. Kažkas užsiminė iš pažįstamų, tada pasiūlymas buvo siunčiamas gana plačiai – įkrito elektroninis laiškas, perskaičiau, pagalvojau: „Kodėl gi ne?“ Išsiaiškinau, kokios sąlygos, ko reikia, kiek tai pareikalaus laiko ir pan. Ir tiesiog pabandžiau pretenduoti – be didelių ambicijų, vilčių juo tapti.
– Kokie pasiekimai per kadenciją Jums buvo svarbiausi ir kuriomis iniciatyvomis labiausiai didžiuojatės?
– Negalėčiau pasakyti, kad per kadenciją nuveikta labai daug (dėl įvairiausių priežasčių). Viena vertus, darbas kaip Nacionalinės bibliotekos atstovui turi ypatybių: nesi visiškai laisvas daryti, ką nori. Turi derinti su institucija, atsižvelgti į jos politiką, reikalavimus, tvarką ir kitus dalykus. Tavo idėjas turi patvirtinti, joms pritarti.
Antra vertus, pagal planus ir skiriamą laiką tai nėra didelės apimties projektas. Kitaip tariant, tai ne tas darbas, kurį dirbi visu arba puse etato. Tai tiesiog viena iš veiklų, kurios imiesi ir kuri apibrėžta kiekybiškai.
Labai didžiuojuosi, kad praeitais metais visą pusmetį pavyko išlaikyti kassavaitinius skaitymus, kai vyrai – tėčiai, dėdės – skaitė vaikams, ir kiekvieną ketvirtadienį susirinkdavome Nacionalinėje bibliotekoje. Ateidavo koks nors žmogus, kuris yra įdomus ne tik tuo, kad moka skaityti, bet ir gyvenime yra nuveikęs visokiausių dalykų. Tad turėjome skaitovų nuo ankstesnio kultūros ministro iki garso inžinieriaus ir dar kitų profesijų žmonių, kurie netikėtai atsivėrė įvairiais amplua. Vienas iš jų (nesunkiai atspėsite, kas) prisipažino: „Aš labiau jaudinausi nei komentuodamas „Euroviziją“!“
Tad šie skaitymai buvo labai smagūs. Supratau, kad toks skaitymas yra svarbus ne tik vaikams. Jis labai svarbus ir suaugusiajam, nes taip mezgi ryšį su vaikais, prisilieti prie jų pasaulio. Gali pats pasijusti vaiku, staiga išsigąsti arba kaip tik – sužydėti.
Knyga akcentuojama ne šiaip kaip skaitymo objektas, o kaip skaitymo susikaupus objektas.
Iš pastarųjų veiklų ypač patinka Knygialaidžių projektas. Sukūrėme keletą tinklalaidžių, kuriose aptariame vaikų ir paauglių knygas „Metų knygos rinkimų“ perspektyvoje. Tai buvo Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centro idėja, tačiau jau seniai svajojau ką nors panašaus daryti. Žinoma, buvo ir kelionių po mokyklas ir bibliotekas, pokalbių ir diskusijų.
– Dveji kadencijos metai tikriausiai padėjo geriau suvokti (ne)skaitymo priežastis ir tendencijas. Kaip valstybė galėtų skatinti skaitymą? Kokios priemonės veiksmingiausios ir kur labiausiai reikia dėmesio?
– Pirmas dalykas, mums reikia susitarti, kas yra skaitymas. Čia prasideda giluminiai klausimai. Pavyzdžiui, jeigu skaitai įrašą socialiniame tinkle, ar tai yra skaitymas, ar ne? Paprastai, kalbėdami apie skaitymą, kalbame apie knygų skaitymą. Knyga akcentuojama ne šiaip kaip skaitymo objektas, o kaip skaitymo susikaupus objektas. Tai turbūt yra pats pagrindinis skirtumas, kad knyga yra ilgas sudėtingas tekstas, kuriam skaityti reikia pastangų.
Žinau, keliose mokyklose jau atsirado praktika, kad per literatūros pamoką mokytojai leidžia vaikams atsinešti savo mėgstamą knygą. Nebūtinai programinę, dažniausiai net ne programinę. Tiesiog, kad jie ramiai sėdėtų ir skaitytų.
Aš nežinau, ką šia kryptimi gali nuveikti valstybė, nes ko jau ko, o knygų tikrai netrūksta. Jų leidžiama gana daug, kokybiška literatūra – remiama (to rėmimo niekada nebus per daug).
Matyt, reikia pradėti vos ne nuo kiekvieno žmogaus. Mes kiekvienas sau turime pasakyti, kad skaitymas yra lygiai toks pat reikalingas kaip judėjimas, tinkamas maistas ir visa kita. Juk skaitymas treniruoja smegenis. Ką gali nuveikti valdžios institucijos? Sakyčiau – remti bibliotekas. Nemažinti bibliotekų tinklo, skirti finansavimą renginiams, susijusiems su skaitymu. Apskritai remti biblioteką kaip saugią, patogią erdvę, kur galėtų ateiti ir vaikai, kurie skaito, ir tie, kurie neskaito. Svarbiausia, kad ten būtų žmonių, kurie su jais dirba, kurie kalbasi. Tad reikėtų akcentuoti ir bibliotekų turtingumą, ir jų personalo kompetencijas. Tokia parama, manyčiau, būtų labai svarbi.
– Baigiantis Jūsų kadencijai jau dairomės naujo skaitymo ambasadoriaus. Pasidalykite savo patirtimi, kodėl verta pretenduoti juo tapti.
– Patirtis tikrai įdomi. Pamatai knygas ir skaitymą šiek tiek kitais kampais, nei esi įpratęs matyti kaip rašytojas. Šios perspektyvos priverčia šiek tiek sunerimti, nori ką nors padaryti, kad pasaulis būtų šiek tiek geresnis ir paveikslas būtų gražesnis.
Manau, tai tikrai prasminga veikla. Ypač atsižvelgiant į tai, kad anaiptol ne kiekviena mokykla gali sau leisti prisikviesti rašytojų, kurie irgi yra žmonės, nori gyventi ir honorarų. Ne viską pavyksta padengti iš projektinio finansavimo ar pan.
Vis dėlto manau, kad skaitymo ambasadoriaus pozicijai reikėtų intensyvesnio pagrindo.
Naujausi komentarai