Skęstančiųjų gelbėjimas: tik jų pačių reikalas?

Absurdiškos situacijos

Per daugiau kaip penkiolika metų visuomeninio darbo patirties kartu su bendraminčiais dalyvaujant labdaros ir paramos fondo veikloje esu pastebėjęs daugybę biurokratijos, abejingumo žmogaus kančiai atvejų. Teko matyti net ir akivaizdžių kvailysčių.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priklausančioje Neįgalumo nustatymo tarnyboje gal ir protingi žmonės dirba, bet atrodo, kad veiklos taisykles jiems parašė nevisiškai adekvačiai supančią juos aplinką priimantys valdininkai.

Pavyzdžiui, nustatant nedarbingumo lygį, nuo kurio priklauso pašalpos dydis, kiekvienais metais visiems neįgaliesiems sveikatos būklę tikrina speciali komisija. Iš vienos pusės lyg ir logiška, gal žmogus per metus apsveiko tiek, kad tapo visiškai darbingas ir pašalpa tokiam nebepriklauso. Taupomi valstybės pinigai – skaidrumas ir taupumas – tarsi viskas gerai. Tokia tvarka turi ir kitą, absurdišką aspektą.

Suprantama, kad susižalojęs žmogus gali pasveikti. Po infarkto ir insulto taip pat sveikatos būklė gali ryškiau pagerėti.

Jei žmogus neteko kojos ar rankos, jos neataugs. Ir net moderniausias protezas tikros galūnės neatstos. Tai kodėl jis turi kiekvienais metais vaikščioti į komisiją ir įrodinėti, kad koja neataugo?

Skaudi istorija

Kita vertus, kuo toliau, tuo labiau užkertami keliai prisikelti visaverčiam gyvenimui, grįžti į darbo rinką ir patyrusiesiems infarktą ar insultą.

Štai gyvas pavyzdys: į mus pagalbos kreipėsi 55 metų kaunietis Rimvydas. Vyras dirbo gerai apmokamą darbą, taigi ir mokesčius nemažus "Sodrai" atseikėdavo. Bet gerai apmokamas darbas kėlė nuolatinę įtampą ir šį rudenį Rimvydą ištiko hemoraginis insultas.

Iš pradžių vyriškis beveik visai nevaldė dešinės kūno pusės. Tik Kauno klinikų ir Kulautuvos reabilitacijos centro talentingų medikų ir reabilitologų pastangomis jam pavyko atsistoti ant kojų, nors ir nevisiškai.

Kauniečiui liko aptirpusi dešinė kūno pusė, silpna dešinė koja ir ranka. Tačiau medikai, po trijų mėnesių gydymo išleisdami Rimvydą namo, įkvėpė optimizmo sakydami, kad jis jėgas augaus po papildomų stacionarinės reabilitacijos seansų, kuriuos ligonis turėtų gauti nuo 2018 m.

Tai kodėl jis turi kiekvienais metais vaikščioti į komisiją ir įrodinėti, kad koja neataugo?

Rimvydą gydę neurologai net neabejojo, kad Rimvydui bus suteiktas mažesnis nei 45 proc. darbingumo lygis, arba, kaip anksčiau būdavo nustatoma, II invalidumo grupė.

Neįgalumo nustatymo tarnyba manė kitaip. Komisijai pasirodė, kad šlubčiojantis, greitai pavargstantis, nusilpusios atminties, dešinę ranką sunkiai koordinuojantis vyriškis (jo darbe reikia daug spausdinti kompiuteriu) yra apysveikis ir jam nustatė 45 proc. darbingumą.

O tai reiškė, kad jam jau nebesuteikiama stacionarinė dviejų savaičių reabilitacija, o gaus tik trijų dienų palaikomąją. Ir net tokią gauti reikėjo ilgas eiles laukti prie šeimos gydytojo ir reabilitologų, "Sodros" komisijos kabinetų.

Tiek aiškiai neužteko atgauti darbingumui, o dėl ligos sumažėjusios pajamos neleido pirkti mokamų reabilitacijos paslaugų.

Štai tokį akibrokštą patyrė kaunietis Rimvydas – paaiškėjo, kad jis galėtų pasveikti, jei jam būtų pripažintas mažesnis nei 45 proc. darbingumas.

Atsainus požiūris

Paradoksali, mano nuomone, "Sodros" sistema, skatinanti ne neįgaliojo pastangas grįžti į darbo rinką, toliau mokėti mokesčius, o pasmerkianti vegetuoti iš menkos neįgalumo pašalpos. Užuot suteikusi galimybę ligoniui pasveikti ir išsibraukti iš neįgaliųjų sąrašo jį (ligonį) tartum voverę verčia bėgti nesibaigiančiu ratu.

Mūsų sveikatos ir socialinio draudimo sistemai geriausia, kad ligoniai būtų išbraukti ne iš sergančiųjų, o iš gyvųjų sąrašo, toks įspūdis susidarė miestiečiui, kuris kreipėsi į fondą prašydamas paramos.

Tuo jis įsitikino, kai praėjusį mėnesį teko apsilankyti gydytojų konsultacinėje komisijoje, sprendžiančioje ginčytinus nedarbingumo apmokėjimo klausimus (pavyzdžiui, ar apmokėti nedarbingumą piliečiams, jau išeikvojusiems savo ligos pinigus, tačiau vėl sušlubavus sveikatai).

Rimvydui kaip tik ir paaštrėjo po insulto pasireiškiantys simptomai: pakilo kraujospūdis, apėmė nerimas, kankino nemiga. Kadangi dėl neurologinės ligos kauniečiui pripažinta negalia, šeimos gydytoja negalėjo pati skirti apmokamo nedarbingumo, nors kaunietis dar nebuvo išnaudojęs įstatymu numatyto termino. Reikėjo kreiptis į gydytojų konsultacinę komisiją.

Ir čia, pašiurpino atsainus, jo manymu, garbingo gydytojo vardo nevertų medicinos biurokratų požiūris į žmogų.

Jam buvo paaiškinta, kad padidėjęs kraujospūdis ir įtampa yra ligos, už kurią jau skirtas neįgalumas, požymiai. Todėl, jei darbas sukelia stresą, patarė mesti darbą ir pragyventi iš 159 eurų neįgalumo pašalpos.

O mūsų minimas kaunietis dar norėjo paklausti paprasto dalyko: jei jis susirgtų liga, nesusijusia su savo neįgalumu: tarkime, gripu, patirtų traumą, ar turėtų teisę į apmokamą nedarbingumą?

Komisijos nariai marmuriniais veidais atkirto, kad nuo gripo reikia skiepytis, o vaikščioti – atsargiai.

Iš tiesų gerbiu gydytojus ir suprantu jų sunkų darbą, milžinišką atsakomybę už žmogų. Bet kartais atrodo, kad Hipokrato priesaikai ištikimi medikai jau baigia išvažinėti iš Lietuvos.