Skiepai ir akibrokštai

Toks elgesys naudinga Kinijai (ir, kiek mažiau – Rusijai). Kinija dabar turi keturias vakcinas. Mokslo požiūriu, jos nėra itin inovatyvios. Tiesa, duomenų stoka kelia nerimą. Niekas, išskyrus Kinijos pareigūnų ratą, nėra matęs tinkamų klinikinių įrodymų apie šių preparatų veiksmingumą ir saugumą. Taip pat kyla kai kurių klausimų ir dėl Rusijos „Sputnik V“. Tačiau kol kas prieinamumas nusveria abejones. Šių vakcinų nereikia laikyti itin dideliame šaltyje. Vienas iš kiniškų skiepų imunitetą sužadina suleidus tik vieną dozę.

Rezultatas yra vakcinų diplomatija. Praeitą savaitę naujienų agentūra „The Associated Press“ suskaičiavo 25 šalis, pradėjusias naudoti kiniškus skiepus, ir dar 11, jau gavusių šių preparatų siuntų. Pati Kinija skelbia didesnį skaičių, bet detalių nepateikia.

Rusija įregistravo „Sputnik V“ 45-iose šalyse. Europoje šių vakcinų visų pirma stengėsi įsigyti Vengrija ir Serbija, bet net ir atlantizmo šalininkės, tokios kaip Lenkija, Čekija ir Slovakija, sekė jų pavyzdžiu.

Priimantieji sprendimus Vakaruose turėtų visa tai giliai apmąstyti. Nepaisant visų savo trūkumų, Kinija ir Rusija pasižymi savo mokslo prestižu ir įtaka. Pandemija šioms šalims suteikė galimybę, ir jos ja pasinaudojo. Neturėtume stebėtis, kad sveikatos apsauga dabar yra tapusi jų politinės kovos arsenalų dalimi. Mūsų viešųjų paslaugų tarnybų trūkumai ir nesėkmės nėra vien nepatogios ir apgailėtinos – jos tampa mūsų pačių sukeltomis grėsmėmis nacionaliniam saugumui.

Tiesa, kad Kinijos ir Rusijos pranašumas šioje srityje veikiausiai bus laikinas. Vakcinų pasaulyje svarbi galybė yra Indija; Izraelis taip pat atlieka vis didesnį vaidmenį. Pasaulinis vakcinų aljansas COVAX, nors ir pavėluotai, didina apsukas. Kaip bebūtų, žmonės geriausiai įsimins savo gautą skiepą, o ne tą, kuriuo jie negalėjo pasinaudoti.

Dar svarbiau, kad mūsų priešininkam nepavyksta įtvirtinti savo susikurto gero įspūdžio. Rusija tęsia karą su Ukraina, taip pat absurdiškus išpuolius prieš kitų šalių istoriją ir kultūrą (vėliausiai – pareiškusi, kad Estijos literatūros nacionalinis didvyris Antonas Tammsaare yra „rusų rašytojas“). Šie nepelnyti įžeidimai gali patikti publikai namuose, bet jie tikrai nelaimės širdžių ir protų užsienyje.

Tuo metu Kinijos diplomatai toliau praktikuoja „kario-vilko diplomatiją“, šiurkščiai tildydami kritikus. Pavyzdžiui, kinų ambasada Kopenhagoje pasiskundė miesto valdžiai dėl skulptūros, pagerbiančios Honkongo demokratijos šalininkų judėjimą, laikinai pastatytos prie parlamento pastato.

Ambasados politinis patarėjas Zhang Su pareiškė, kad ši skulptūra „nepriimtina“ Kinijos žmonėms, simbolizuoja kišimąsi į Kinijos vidaus reikalus, atrodys „įžeidžiama“ daugeliui kinų turistų, taip pat gali sukelti grėsmę saugumui dėl savo kurstomo „konflikto/konfrontacijos“, be to, pakenks Danijos ir Kinijos santykiams.

Turėčiau nusiųsti jam gėlių ir šokolado. Žadinti Daniją iš sąstingio saugumo klausimais, įsigalėjusio po Šaltojo karo, buvo sunkus darbas. Šio patarėjo pastangos yra daug veiksmingesnės negu maniškės. Įrodymas, kad tebegyvenate laisvoje šalyje – faktas, kad galite kalbėti ir daryti Kinijos komunistų partijai nepatinkančius dalykus. Ir dėl to verta kovoti. Jis puikiai pailiustravo šią nuostatą.

Kinija ir Rusija vargu ar atrodo besilaikančios koordinuoto požiūrio. Jos netgi varžosi tarpusavyje (be kita ko, pardavinėdamos vakcinas). Tačiau vienoje svarbioje srityje jų pastangos persidengia. Europos šalys, suirzusio dėl Kinijos kišimosi ir spaudimo, taip pat bus imlesnės perspėjimams dėl Rusijos. Tai netgi būtų galima vadinti imuniniu atsaku.