Siaubą sukėlė tai, kad už genocidą iki gyvos galvos nuteisto ir už grotų nusibaigusio Bosnijos skerdiko palaikai Serbijoje sutikti kaip šventojo relikvijos: gedintiesiems plūstant į bažnyčią, daug kas atėjusiųjų bučiavo karstą.
Tarptautinis pasipiktinimas – beribis, nekalbant apie pačius bosnius, kurie vargiai kada pamirš 1995-ųjų Srebrenicos skerdynes, kai serbų pajėgos nužudė apie 8 tūkst. Bosnijos musulmonų vyrų ir berniukų, už ką tiesiogiai atsakingas buvo R. Mladičius.
Daugiausia, ką šiuo atveju galėjo padaryti Bosnijos užsienio reikalų ministras, tai – ištrenkti du Serbijos diplomatus iš šalies už jų dalyvavimą bosnių žudiko laidotuvėse.
Sunku ir įsivaizduoti, kas būtų nutikę pokario Vokietijoje, jei nacių vadeivos tuokart nebūtų nubausti ir nebūtų sulaukę egzekucijos, o nacizmo šaknys neišrautos ir neišdegintos. Vis dėlto net praėjus 25 metams po Antrojo pasaulinio karo, daugelis vokiečių negalėjo suprasti, už ką jiems reikėtų atsiprašyti žydų ir visų likusių Europos tautų.
Baisiausia, kad istorija kartojasi, ir nacių šmėkla, regis, vėl prabudo ir nuodija žmonių protus it paprastoji skalsė, nuo kurios Šv. Vito šokiui jau pasirengę Saksonijos-Anhalto žemės rinkėjai.
P. S. prieš dvi dienas policijai pranešta, kad Ukmergės rajone, Pivonijos šile, Holokausto aukų atminimo vietoje apgadintas paminklas.
Naujausi komentarai