Kaip visiems žinoma, iškelti vakaronę gimstamumui didinti pasiūlė socialinės atjautos ir bedarbio pašalpų ministrė, tačiau pats vakarėlis vyko prieš tūkstantį metų pradėto ir iki šiol nebaigto nacionalinio stadiono griaučiuose.
Susirinkusiųjų buvo gyva galybė, tačiau dominavo pagyvenę žmonės. Dalis jų į šventę atvyko patys pašokti ir susipažinti, kiti atvedė už rankučių savo droviuosius anūkus bei anūkėles. Renginį vedė pati ministrė, o jai talkino vadinamasis didžėjus arba milžiniškas robotas vadinamas DJ Vyteniu, panašus į naudojamą Emilijaus Staugūno Putinelo koncertuose.
Tarp atėjusių vakarotojų išvydau ir savo pažįstamą Dziundzvaldą Birkailą su vaikais, ir Erkę Šiukšlinienę, ir Pirdimierą Pirdaitį, ir net vieną Lietuvos politikę, kuri, kiek man žinoma, buvo patyrusi insultą. Saulė dar nebuvo nusileidusi, todėl iš pradžių renginio organizatoriai mus pamalonino ne muzika, o „skanėstais“ nuotaikai pagerinti.
Atskrido sraigtasparnis, panašiai, kaip per ledų šventę Kėdainiuose, tačiau iš jo buvo mėtomi ne žetonai, o maišeliai su tabletėmis, baltais ir rudais miltukais, žolelėmis. Sraigtasparniui nuskridus, renginį vedusi ministrė pašmaikštavo, kad šios „dovanėlės“ lyg Tamsinimo ministrės Raugintos Pupuvienės pridėti dešimt balų, ir pasakė, kad už jas turime dėkoti Augalininkystės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.
Senelių ir tėvelių atsivesti drovieji jaunuoliai puolė naudoti šiuos „skanėstus“ pagal paskirtį, o mūsų renginio vedėja pakvietė iš pradžių pasiklausyti poetės Christinos Pudrimienės Pruzauskienės. Ministrė teigė, kad ši poetė neva esanti pokario partizanė, pravarde „Bufetava“.
„Ir susitikome mes sovietinėj valgykloj, kai vedęs tu juk dar buvai./ Ir maistas buvo prastas, pripažįstu,/ lyg filmai tie, katruos ir tu kadaise vaidinai./ Bet meilė ir aistra tuomet – stipresnė,/ lyg traktorius kolūkio, lyg saulė Egipte,/ kur tavosios rinkėjos, „tarkos“ senos medžioja eržilus islamo./ Todėl sakau tau, eik tu ten, kur Justas, Petras, Salomėja guli, tiktai „Draugystę“ man palik“, – padeklamavo savąją kūrybą poetė.
„Primena Paulių Širvį“, – pasakė E. Šiukšlinienė.
Žmonės plojo ir atrodė nuoširdžiai susižavėję, o tada prasidėjo šokiai. Skambėjo daugiausia rusiškas popsas ir „Sveikinimų koncerto“ repertuaras, o ministrė visiems demonstravo šokių judesius.
„Kairę, kairę, dešinę, dešinę, viens du trys. Kairę kairę dešinę, dešinę viens du trys“, – kartojo ministrė, skambant „Katiušai“, „Kalinkai“ ir Mandriaus Primiškio „Mes – vyrai“.
„Pastatėme gulagą, sukūrėme glavlitą, pastatysime ir Regionų ministeriją. Tie, kas sakosi esantys už žodžio laisvę, patys ją laužo, nes laisvė yra vergovė, o karas – taika“, – sugergždavo robotas DJ Vytenis tarpuose tarp dainų.
Dar vėliau ant scenos užlipo dainininkas ir vatnikas Antanas Urodas, plačiau žinomas „Gandono“ pravarde.
„Aš tikiu tavim, Palecki. Aš tikiu“, – dainavo muzikantas.
„Argi jis neišvyko į Baltarusiją pas Batką?“ – paklausė manęs Erkė.
Nespėjau aš jai atsakyti, nes mane, seną kvaišą, į renginį atėjusią su žaisliniu laikroduku ant riešo ir vaikiška kuprine su meškiuko galva, šokti pakvietė jaunesnis užsienietis. Jis tvirtino esantis lenkas, besislapstęs Vengrijoje ir dabar besiruošiąs bėgti į Jungtines Valstijas. Paklaustas kodėl, atsakė, kad abiejose valstybėse pasikeitė valdžia ir jis, prorusiškas, korumpuotas veikėjas bijo teisinio susidorojimo.
Tada aš paklausiau, kodėl jis nevyksta ieškoti prieglobsčio į Rusiją. Prieš jam atsakant pastebėjau, kad D. Birkaila kažkur, link išvietės vedasi senąją, insultą patyrusią politikę ir „poetę-partizanę“, o jo vaikai, apspangę nuo tablečių, seka trijulę iš paskos.
„Neliesk, mano Trumpo neliesk, neliesk užsodintų plaukų“, – uždainavo A. U. „Gandonas“.
„Ar tu durna? Kas tau gali vykti gyventi į Rusiją? Tarnauti Rusijai, dirbti už pinigus kitose valstybėse – taip, bet tik negyventi ten. Net oligarchai visas savo meilužes, vaikus ir turtus yra perkėlę į užsienį. Net Putinas, įvykus perversmui, bėgtų ne į Kiniją, o būtent – į Ameriką pas savo draugą Donaldą“, – išvėmė tiradą Vengrijos lenkas pabėgėlis.
Šis opusas kiek įžeidė, bet paskui Vengrijos lenkas mane pakvietė išeiti kur nors toliau nuo šokių aikštelės ir surūkyti Augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos dovanotas žoleles.
Praeidami pro biotualetą, pamatėme prie jo sėdinčius apspangusius D. Birkailos vaikus, o pati kabina labai ritmingai judėjo. Iš jos sklido keistas inkštimas ir šnopavimas, todėl supratau, kad ministrės planas pagerinti populiaciją bent šiuo atžvilgiu suveikė.
Mes su Vengrijos lenku surūkėme žoleles, tačiau jis, užuot puolęs bučiuotis ir glamonėtis, trenkė man antausį, nuplėšė mano žaislinį laikroduką ir, kikendamas, kaip chuliganas iš sovietinės animacijos, nubėgo tolyn į tamsą.
Naujausi komentarai