Prasidėjus paskutiniajam XX a. dešimtmečiui, VDR vis dar formaliai egzistavo, tačiau vis daugiau įvykių rodė, kad abiejų Vokietijų susijungimas – neišvengiamas.
„Rytų Berlynas. Šiandien dešimtys tūkstančių demonstrantų, mėtydami pro langus baldus, šlapindamiesi ant sienų, šniukštinėdami bylose ir draskydami dokumentus, šturmavo nekenčiamos slaptosios policijos „Stasi“ būstinę. Pasak Rytų Vokietijos televizijos, protestuotojai, ignoruodami raginimus susilaikyti nuo smurto, apie valandą siautėjo saugumo policijos būstinėje, o maždaug 100 tūkst. žmonių dalyvavo demonstracijoje lauke, kurią sušaukė opozicinė grupė „Naujasis forumas“. Šį mitingą opozicinis „Naujasis forumas“ suorganizavo tam, kad būtų pareikalauta kuo greičiau išformuoti slaptąją valstybės policiją. Ši naujosios vyriausybės likviduojama, tačiau joje vis dar dirba 55 tūkst. iš anksčiau 85 tūkst. visą etatą turėjusių darbuotojų“, – pranešė „Los Angeles Times“ straipsnis „Vokiečiai šturmavo policijos štabą: išplėšta tūkstančiai nekenčiamo padalinio bylų“ (angl. „Germans Storm Police HQ: Thousands Rifle Hated Unit’s Files“, 1990 01 15).
Pačioje Sovietų Sąjungoje tuo metu taip pat tvyrojo maištingos nuotaikos, kurios su kiekviena diena darėsi vis audringesnės. Antai 1990 m. sausio 21 d. šimtai tūkstančių žmonių (veikiausiai įkvėpti 1989 08 23 Baltijos šalyse surengto panašaus akto) susikibo rankomis į gyvąją Kijevą ir Lvovą sujungusią 600 km grandinę (Radio Free Europe / Radio Liberty portale pateikiamas nuotraukų albumas „Susijungę laisvei: nepaprasta gyvosios grandinės Ukrainoje istorija“ (angl. „United For Freedom: The Remarkable Story Of A Living Chain Across Ukraine“, 2024 01 23).
Teigiama, kad šiuo masiniu performansu siekta priminti apie 1918 m. sausį paskelbtą Ukrainos Nepriklausomybę ir 1919 m. sausį sudarytą Ukrainos žemių suvienijimo aktą (ukr. „Акт Злуки“).
Beveik tuo pat metu kitame SSRS priklausiusiame krašte Azerbaidžane didžioji dalis Baku populiacijos susirinko į žmonių, kuriuos 1990 m. sausio 19–20 d. nužudė sovietų smogikai, laidotuves.
Pasak „Los Angeles Times“ straipsnio „Azerbaidžane gedi tūkstančiai žmonių: Sovietų Sąjunga: Baku žygeiviai protestavo prieš armijos puolimą praėjusį savaitgalį. Kai kurie degina savo komunistų partijos bilietus. Respublikos parlamentas grasina atsiskyrimu“ (angl. „Thousands Mourn in Azerbaijan: Soviet Union: Marchers in Baku protest last weekend’s army assault. Some burn their Communist Party cards. The republic’s Parliament threatens secession“, 1990 01 23), ši ceremonija buvo ir protesto demonstracija.
Teigiama, kad jos dalyviai degino savo partijos bilietus arba demonstratyviai šiuos mėtė į šiukšliadėžes bei nešėsi valdantįjį SSRS režimą peikiančius transparantus. Ant vieno jų buvo pavaizduotas Gorbačiovų giminės atstovas Michailas Sergejevičius (1931–2022), o po SSRS lyderio atvaizdu buvo pavaizduoti sukryžiuoti kaulai ir frazė „Budelis. Kas kitas?“.
Atsakymą į šį klausimą po kelių savaičių pateikė pati auka. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva tapo pirmąja iš 1940 m. vasarą okupuotų Baltijos valstybių, paskelbusia apie atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos.
Tai buvo labai drąsus žingsnis, tačiau didžiosios pasaulio galybės, kaip antai Prancūzija, Didžioji Britanija ar JAV, neskubėjo pripažinti Lietuvos teisės į savarankiškumą, o SSRS valdžia į Nepriklausomybės atkūrimą atsakė įvesdama ekonominę blokadą.
Vėliau, praėjus beveik metams (1991 m. vasarį), Islandija ir Danija ryžosi išreikšti Lietuvai palaikymą (dar jai paramą buvo išreiškusi Moldova, kuri pati faktiškai vis dar buvo SSRS dalis), tačiau ką jų žodis tuo metu reiškė, palyginus su didžiųjų, branduolinį ginklą turinčių valstybių valia?
Galbūt geopolitinių galiūnių abejingumą galima paaiškinti tuo, kad jų dėmesį 1990 m. rugpjūtį atitraukė Irako diktatoriaus Saddamo Husseino (1937–2006) pajėgų įsiveržimas į kaimyninį Kuveitą. Juk Artimuosiuose Rytuose yra daug naftos, o nei Lietuva, nei kitos Baltijos valstybės neturi beveik nieko, kas galėtų sudominti paprastą britą, italą, prancūzą ar amerikietį.
O gal Baltijos valstybes tuo metu užgožė jau minėtas abiejų Vokietijų susijungimas (1990 m. spalis)? Juk tai savaime reiškė, kad komunistinė VDR taps Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (North Atlantic Treaty Organization) dalimi.
„Asmeniškai man ir M. Gorbačiovui tai nebuvo bėda, tačiau tai buvo problema sovietinei visuomenei, kuri per siaubingą karą su fašistine Vokietija prarado 20 ar 30 mln. žmonių“, – 24-oje CNN dokumentinio serialo „Šaltasis karas“ („Cold War, 1998–1999“) serijoje tvirtino buvęs SSRS užsienio reikalų ministras Eduardas Ambrosijevičius Ševardnadzė (1928–2014).
Naujausi komentarai