Studijos VDU – sentimentalus pliusas

Tūkstančius jaunų žmonių išugdęs Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), prisistatantis liberaliausiu Lietuvoje, šiandien švenčia atkūrimo dvidešimtmetį. Per šį laikotarpį nemažai jo absolventų įsidarbino valdžios įstaigose, vadovauja įmonėms bei organizacijoms.

Ar išsilavinimas, įgytas aukštojoje mokykloje padėjo kilti karjeros laiptais, gali atsakyti tik patys absolventai.

VDU kavinės rūsyje susitikome su verslininku, leidėju Sikstu Ridzevičiumi, 1993–2000 m. krimtusiu šioje aukštojoje mokykloje psichologijos mokslus. Interviu universiteto aplinkoje pasirinkome neatsitiktinai. Tų pačių sienų apsuptyje kadaise VDU studentai buvo nemokamai maitinami sriuba, bufete buvo galima pigiai išgerti puodelį arbatos, per pertraukėlę suvalgyti kiaušinį su majonezu.

Studentiškų laikų prisiminimai kelią nostalgiją. Tačiau pasisėmęs gyvenimo patirties VDU absolventas jau gali įvertinti, ką jam davė ir ko nedavė studijos.

– Ar įgytas žinias pritaikėte?

– Džiaugiuosi, kad mokiausi VDU, neprieštaraučiau, kad ir mano vaikai rinktųsi šią mokyklą, bet apie tai galvoti dar per anksti. Manau, kad studijos man padėjo. Tiesa, savo specialybės žinias pagal tiesioginę paskirtį ėmiau naudoti nelabai seniai, kai pradėjau leisti žurnalą "Aš ir psichologija".

– Teko ragauti psichologo duonos?

– Buvau gavęs pasiūlymą dirbti kariuomenėje, bet atsisakiau. Maniau, kad galiu nesugebėti teikti kariams psichologinę pagalbą. Universitete žinios buvo daugiau teorinės nei praktinės. Apskritai mūsų visuomenėje dar nesusiformavo nuostata, ką turi žmogui duoti psichologas. Magistrantūroje įgytas organizacinės psichologijos žinias pritaikiau kasdieniame darbe – dirbdamas įmonės vadovu. Psichologija praverčia bet kurioje srityje.

– Jei taptumėte VDU rektoriumi, ką keistumėte?

– Universitetas turėtų tikrinti ne vien studentų žinias, bet ir jų motyvaciją studijuoti, domėtis, kur jie ketina panaudoti įgytą išsilavinimą. Dabartinė priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarka lemia tai, kad įstoja ir tie, kurie svajojo mokytis kitur, gal net visai kitą specialybę. Universitetui turėtų rūpėti, kad jame studijuotų tie, kurie tikrai siekė patekti į šią aukštąją mokyklą.

– Kokie buvo didžiausi studijavimo VDU privalumai?

– Didelė vertybė – puikiai išmokta anglų kalba. VDU turėjo dar vieną didelį privalumą, kad pirmus dvejus metus galėjome rinktis įvairiausias disciplinas ir ieškoti to, kas labiausiai patinka. Vėliau jau galėjai rinktis siauresnę specializaciją. Buvo galima gauti ir papildomos, gretutinės specialybės diplomą – nemažai žmonių tuo pasinaudojo. VDU kvietė nemažai dėstytojų iš užsienio. Tik dabar įvertinau, kad jie turėjo kitą požiūrį, tai labai daug davė.

– Kokie trūkumai?

– Kadangi VDU nebuvo grupių, stigo bendrumo jausmo su savo bendramoksliais. Mūsų Socialinių mokslų fakultete buvo ir politologai, ir psichologai, ir sociologai. Vienalytis kolektyvas nesusiformavo. Pavydžiu savo uošviui, kuris ligi šiol kas penkeri metai susitinka su savo grupe, o aš bendrauju, ko gero, vos su septintadaliu savo kurso draugų.

Kita vertus, kadangi paskaitas lankydavome su skirtingų fakultetų ir kursų studentais, įgijau daug pažįstamų ir draugų, bendravimo poreikis buvo patenkintas su kaupu.

Nors VDU buvo vadinamas vienu demokratiškiausių mūsų šalies universitetų, vis dėlto kai kuriems dėstytojams stigo savigarbos ir pagarbos studentui. Žinoma, buvo ir tokių, kurie studentus laikė lygiaverčiais sau.

– Ar užsukate į universitetą be priežasties, genamas vien prisiminimų?

– Esu porą kartų užėjęs, paskaitinėjau skelbimų lentą. Skelbimai dabar gražesni, sumaketuoti. Kampelio universitete, kuris man keltų nostalgiškus prisiminimus, neturiu. Gal todėl, kad niekur nebuvau išvykęs iš Kauno, dviračiu pravažiuoju pro universitetą kone kiekvieną dieną.

– Ar priimtumėte į darbą žmogų, kuris atsineša VDU baigimo diplomą?

– Tai būtų sentimentalus pliusas. Tačiau VDU diplomas kol kas negarantuoja, kad žmogus tikrai išmano savo sritį, yra plačių pažiūrų, toliaregiškas. Galbūt labiau galima pasitikėti specializuotomis aukštosiomis mokyklomis – Medicinos universitetu, Dailės akademija. Bet kuriuo atveju, žmogų vertini ne tik pagal diplomą, bet ir pagal darbų pavyzdžius. Manau, medicinos studentai išmokyti labai daug stengtis, daug dirbti, daug išmokti, to dabartiniai kitų mokyklų studentai, kaip girdėjau, daryti nenori.

– Ar baigusieji VDU skiriasi nuo kitų mokyklų absolventų?

– Norėtųsi galvoti, kad baigusieji VDU šiek tiek laisvesni ir sąmoningi, nes turi galimybę patys pasirinkti disciplinas, o ne mokytis pagal sudarytą programą. Kadangi kitur nestudijavau, neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip. Pasirinkimo galimybė žmogui formuoja atsakomybės jausmą.

– Jei nuspręstumėte pagilinti žinias, rinktumėtės VDU?

– Manyje išliko ta nuostata, kad VDU nėra stiprių dėstytojų praktikų, kurie būtų ne tik akademikai, bet ir dirbantys tos srities darbą. Jei dėstytojas perskaito tris knygas, parašo keturias knygas – dar ne rodiklis, kad suteiks studentui naudingų žinių.

– Gal ir pačiam norėtųsi dėstyti?

– Noras pasidalyti mintimis su jaunais žmonėmis, įkvėpti jiems drąsos, motyvuoti, yra. Tai stengiuosi daryti dalyvaudamas studentų korporacijos "Neo-Lithuania" veikloje. Ryšį su akademiniu jaunimu išlaikiau būtent per šią organizaciją, ne per universitetą.

– Kaip aukštasis mokslas Lietuvoje galėtų tobulėti?

– Amerikoje mokęsi mano draugai patyrė, kad aukštasis mokslas Lietuvoje yra pasitelkęs atpasakojimo žanrą, o ne siekiantis atsakyti į klausimus. Universitetas pats sau turi atsakyti į klausimą, kokį vaidmenį jis atlieka dabartinėje visuomenėje. Šiandien, kai informacijos yra pateikiama be galo daug, "atpasakojimo" studijavimas yra nereikalingas.

Labai svarbu, kad aukštasis mokslas nebūtų savitikslis. Be to, mano įsitikinimu, aukštoji mokykla privalo tirti, ką savo gyvenime panaudoja jos absolventai, teirautis jų patarimų ir tokiu būdu tobulinti studijų programas. Manęs iki šiol to niekas neklausė.

– Ko palinkėtumėte VDU atkūrimo 20-mečio proga?

– Linkėčiau nestovėti tarpduryje. Visa Lietuva ir aukštasis mokslas, rodos, jau atsiskyrė nuo sovietinio mentaliteto, o vakarietiško, įtariu, dar nepersisėmė. Išnaudojant ir vieną, ir kitą patirtį, galbūt galima surasti savo kelią ir tapti novatorišku, šiuolaikiškiausiu universitetu Europoje? Reikėtų neturėti nei posovietinės, nei pokapitalistinės įtakos. Dabar palanki terpė įtvirtinti naujas vertybes.

Faktai apie VDU

Tai viena liberaliausių aukštųjų mokyklų Lietuvoje, tęsianti 1922 m. Kaune įkurto Lietuvos universiteto misiją.

1918 m. vasario 16 d. paskelbus politinę nepriklausomybę, Lietuvos šviesuomenė vienu svarbiausių uždavinių laikė įkurti lietuvišką universitetą. Po ketverių metų, reorganizavus iki tol veikusius Aukštuosius kursus, atidarytas Lietuvos universitetas Kaune. Tarpukariu tai buvo vienintelė lietuviška aukštoji mokykla, tapusi gyvybiškai svarbiu mūsų šalies kultūros, mokslo bei modernios, laisvos intelektualios minties židiniu.

1930 m., minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktį, Lietuvos universitetui Kaune buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto vardas.

1950 m. sovietų valdžios sprendimu Kaune veikusi aukštoji mokykla buvo uždaryta, o kai kurie jos fakultetai davė pradžią dabartinėms aukštosioms mokykloms: Kauno technologijos universitetui, Kauno medicinos universitetui, Lietuvos žemės ūkio universitetui ir Lietuvos veterinarijos akademijai.

1989 m. VDU buvo atkurtas bendromis Lietuvos ir išeivijos mokslininkų pastangomis. Tuo metu jis tapo pirmąja autonomiška aukštąja mokykla.