A.Dudos šalininkai džiaugiasi pergale ir neabejotinai tęs "institucines reformas", kurios stiprins perteklinę valstybinę kontrolę, galimai varžant nepriklausomą teismų darbą ir žiniasklaidos laisvės kontrolę. Tą jie sėkmingai ir daro nuo 2015 m., kai Teisės ir teisingumo partija atėjo į valdžią. Ir daro nekreipdami dėmesio į nieką, netgi Europos teisingumo teismo sprendimai jiems – ne rodiklis.

2017 m. gruodžio mėnesį ES pradėjo 7 straipsnio taikymą prieš Lenkiją, kaip prieš valstybę narę nesilaikančią pagrindinių demokratinių vertybių. Tačiau ir tai bent jau kol kas nepadarė jokio esminio poveikio, greičiau atvirkščiai – sustiprino šalininkų gretas, manančių, kad ES teisės viršenybės principas jiems netaikytinas.

Mes dažnai laikydavome Lenkiją sektinu pavyzdžiu, kai kalba eidavo apie šeimos, tikėjimo ir kitas tradicines vertybes. Taip pat iš jų galime pasimokyti, kaip sėkmingai tvarkyti šalies ekonomiką ir ne tik dėl to, kad sėkmingai taikydami pridėtinės vertės diferencijavimo modelį gauna iš mūsų pirkėjų kasmetines milijonines įplaukas į šalies biudžetą. Lenkija turbūt buvo vienintelė ES valstybė, kurios bendrasis vidaus produktas per ekonominę krizę augo.

Aišku viena, kad kelią mes turime pasirinkti, nes blogiausias variantas, mano nuomone, valstybiniu mastu blaškytis, bandant įtikti abiem pusėms.

Šiandieninė Lenkijos visuomenės poliarizacija nėra išskirtinis reiškinys tarp ES valstybių, greičiau tai visuomenės skaidymosi tendencija į priešingas stovyklas, nesutariant dėl veikimo metodų, siekiant socialinės gerovės. Vienai daliai labiau priimtinos liberalaus globalizmo idėjos, kitiems atrodo lengviau gerovės valstybę kurti pagal konservatyvų nacionalizmą.

Tačiau palikime lenkams patiems spręsti jų problemas. Ko norime mes? Kokius kaimynus norėtumėme turėti, kokie mes patys norime būti?

Kokia bus mūsų valstybės politika, palaikyti dabartinius laimėtojus Lenkijoje ar de facto sutikti su ES teisės aktų viršenybe prieš nacionalinius teisės aktus (de jure, čia ir svarstyti nėra ko)?

Kokiu keliu mes eisime, atsivėrę kaimyniniam pasauliui ir priimdami iš jo kas geriausiai, ar bandysime kurti geresnį sociumą pasitelkia draudimus, užsidarę nuo potencialių blogiukų? Koronavirusas akivaizdžiai parodė, kad ir toks kelias įmanomas. Tuo labiau kad kuo daugiau draudimų, tuo mažiau reikia galvoti, nes susidaro savotiška lengvesnio gyvenimo iliuzija.

Aišku viena, kad kelią mes turime pasirinkti, nes blogiausias variantas, mano nuomone, valstybiniu mastu blaškytis, bandant įtikti abiem pusėms.