Svajoti negalima uždrausti. Sala.

Klaipėdos miesto tarybos sekretorius

Kai kuriuos klaipėdiečius erzina tai, kad miesto ateities vizijose „piešiami“ dalykai kasdienėmis sąlygomis atrodą utopija.

Natūralu, kad šie piliečiai amo netenka, kai sužino, jog išleidžiami dideli pinigai galimybių studijoms, idant būtų sužinota, ar realu įgyvendinti tą utopiją.

Jūros užkariavimas

Ne taip seniai užvirė nedidelė, bet karšta diskusija, visuomenei „netikėtai“ sužinojus, kad jūroje, ties Giruliais, planuojama supilti dirbtinę salą ir pastatyti ten didelį pramogų kompleksą.

Žodį „netikėtai“ rašau kabutėse todėl, kad apie šį projektą viešai kalbama jau ne metus ir ne dvejus. Ir sala toji - ne visai sala, nes su žemynu ją jungtų tiltas.

Dvejus metus šis projektas buvo demonstruojamas Kanuose (Prancūzija) vykstančioje vienoje didžiausių tarptautinių nekilnojamojo turtų mugių.

Ir nieko jis ten nenustebino, ir niekas nepavadino šio projekto utopija, niekas nepasakė, kad švaistome pinigus.

Ir dėl vienos labai paprastos priežasties - mūsų įsivaizduojama pramogų sala jūroje tėra tik kuklutis atspindys šiuolaikinio žmogaus siekio užkariauti vandens stichiją.

Parodoje aiškiai ryškėjo tendencijos prie jūrų ir jūrose statyti vis daugiau ir daugiau žmogaus pramogai skirtų objektų.

Kadangi mūsų Žemės rutulio pajūris nėra begalinis, o visi žmonės nori pramogauti prie vandens, susidaro įspūdis, kad pasaulyje vyksta masinė pajūrio pramonės konversija.

Sumanymai svaigina

Net visko matęs kartu buvęs patyręs klaipėdietis architektas dažnai kraipė galvą ir sakėsi sunkiai įsivaizduojantis, kad kai kurie statiniai suprojektuotose dirbtinėse salose ir pusiasaliuose gali būti pastatyti.

Pastatai, kurių aukštai skaičiuojami šimtais, architektūra kartais primena giljotiną, spiralę, Babelio bokštą ar apskritai kažką, sunkiai suvokiamą.

Tačiau prie kai kurių tokių projektų puikavosi kuklūs užrašai: įgyvendintas ten ir ten. Va tau ir utopija!

Aišku, daugelis tokių objektų statoma šiltuose turtingų arabų kraštuose. Ir ne tik dėl to, kad ten šilta: valdžia ten sukoncentruota vienose rankose, ir šios rankos pačios įsakmiai brėžia, ką ir kur reikia statyti idant didybė geriau spindėtų.

Tos pačios rankos rašo ir įstatymus, leidžiančius tokias statybas.

Mūsų realybė

Įsivaizduoju, kad tatai paskaitęs tūlas pasakys: ne mums tos salos, pas mus šalta, atšiauri jūra, vasaros sezonas trumpas. Tai yra tiesa.

Tačiau gal tai ir yra mūsų pranašumas? Juk šiauriečiai amžino įšalo žemėje iš ledo stato viešbučius, pilis, restoranus, kazino ir iš to smagų biznį varo.

Jei nesugebėsime įgyvendinti šios ir kitų nūnai utopiškai atrodančių miesto ateities vizijų, tai tik dėl savo mentaliteto, nerangumo ir baimės svajoti.

Užuot kibę į darbą, mes pradedame būgštauti, kad kažkas mūsų nesupras, kad kažkas praturtės, „išplaus“ pinigus, apskųs mus kažkokiai mistinei valdžiai (lyg ne žmonės valdo pasaulį) ir pasakys: negalima.

Šiandien supilti šios salos jūroje išties yra negalima.

Ir ne todėl, kad neturime įstatymų, reglamentuojančių kaip tai daroma, ar pinigų: mes neturime žmogaus ar žmonių - idealistų, tvirtai įsitikinusių šio projekto įgyvendinimo būtinybe ir gebančių įtikinti, uždegti šia idėja aplinkinius.

Kol taip nėra, tikėtis, kad iš kažkur ateis turtingas dėdė ir už mus viską padarys – supils pramogų salą ir leis dykai ja naudotis, yra utopija.

Kai sumanymas „veža“

Pavyzdžių, kad tikėjimas sumanymo realumu yra jėga, galinti nuversti kalnus, toli ieškoti nereikia.

Antai Lietuvos Vyriausybės strateginis komitetas tik savo protokole parašė, jog jūroje, ties Klaipėda, turi būti supilta sala, ir vietos valdžia iškart gavo „parėdymus“ ją nubrėžti bendrajame miesto plane.

Jei to nedarysime, ai kaip mums klius...

Tik kalbama ne apie pramogų salą Giruliuose, o apie pramoninį monstrą - giliavandenį uostą ties Melnrage, kuris, pasak japonų specialistų, negrįžtamai sugadins mūsų pajūrio kraštovaizdį.

Kai sumanymas „veža“, kai kvepia pinigais, pirmieji valstybės vyrai geba būti galingi šio projekto „stūmėjai“.

Ir nors pasaulis stumia pramonę tolyn nuo vietų, kuriose patogu žmonėms gyventi, pramogauti, Lietuvos valdžia geba įtikinėti, jog gyvastingas yra atvirkščias veiksmas.