Svarbiausia miesto šventė

Kartą per metus Klaipėda tampa svarbiausiu šalies miestu. Jūros šventės suvilioti žmonės čionai sugūžta iš visų Lietuvos kampelių. Uostamiestį pagerbia ir valdžios atstovų gausa. Bent kelias dienas visa šalis priartėja prie jūros.

Ir kas tada gali neigti, jog Lietuva – jūrinė valstybė.

Formaliai to niekas neužginčys. Jūrų uostas – valstybinis, jūrinius ir žvejybos reikalus prižiūrinčių valdininkų ir pareigūnų pagrindinės pajėgos pluša Vilniuje. Jei sostinei net iš 300 kilometrų atstumo jūra yra svarbi, abejoti dėl reikiamo valstybinio požiūrio galbūt ir nevertėtų.

Tačiau uostamiestis šalies valdžiai pirmiausia rūpi dėl finansinių srautų. Į Lietuvos biudžetą valiutos upeliai srauniausiai teka būtent iš Klaipėdos, iš uosto įmonių. Bet atgal sugrįžta kur kas mažiau.

Praėjusiais metais iš valstybės biudžetui uostamiestyje surinktų 631 milijono litų atgal sugrįžo mažiau nei pusė – 239 mln. Pasiguoskime pasidžiaugdami, kad Klaipėda lėšomis šelpia visą šalį ir yra išskirtinis valstybės miestas.

Tad ir mūsų Jūros šventė yra nepaprastas reiškinys, visos šalies masto įvykis.

Be renginių, reginių, pramogų civilizuota laisva bendruomenė negali gyvuoti. O kai poilsio, žaidimų, pramogų laikas įprasminamas ir kilniais motyvais, jis tampa neįkainojamas.

Klaipėdietiškos Jūros šventės esmė yra ir elementarus žmogiškas džiaugsmas, ir pasididžiavimas savo miestu, savo valstybe. Šiltas komunikavimas tarp skirtingų socialinių sluoksnių, tautybių, pažiūrų, įsitikinimų bei išsilavinimo žmonių – viena iš džiugiausių šios šventės prasmių.

Diskusijų, ginčų, net barnių netrūksta po kiekvienos šventės. Visiems neįtiksi. Charakterių, temperamentų, gyvenimiškos patirties, papročių įvairovės norų ir pageidavimų absoliutus patenkinimas neįmanomas. Bet Jūros šventė kasmet yra laukiama ir traukte traukia žmones. Ji – reikalinga kaip galimybė ne tik pasilinksminti, bet ir savotiškai išreikšti save, ne tik pašėlti, bet ir pažinti, pabendrauti, pagerbti jūrininkus, žvejus, visus, triūsiančius jūrinėje pramonėje. Todėl labai sveikintinas yra šventės organizatorių puoselėjamas jūrinės specifikos prioritetas.

Apskritai šiųmetė šventė pasirodė kiek kuklesnė. Tačiau kur kas jaukesnė ir saugesnė. Matėsi pastangos tvardyti išsišokėlius chuliganus ar besaikiai girtuokliaujančius. Nervino tik pavienių apsvaigusių paauglių būrelių šėlsmas.

Puikiai tvarkėsi komunalinės tarnybos. Net nuošalesnes gatves šventės dienų vakarais blizgino plovimo mašinos.

Žavingų dalykų pasiūlė šventės rengėjai. Radosi naujų režisūrinių sumanymų, vėl maloniai stebino dailininko A.Klemencovo išmonė. Žmonės galėjo rinktis. Be prievartos, be moralizavimo, be įkyraus reguliavimo.

Kai kas piktinosi, kad per anksti gatvėse buvo užsukti alaus čiaupai. Ne vienam kliuvo mugės ankštumas. Girdisi replikų dėl fejerverko menkumo. Piktas, nemokantis linksmintis žmogėnas niekada netrykš džiaugsmu, nes jis nenori suvokti nei kitų žmonių pastangų, nei kūrybinių ieškojimų, nei paprasto grožio.

Jau 49 kartą organizuota Jūros šventė mena įvairiausių renginių. Pati tapusi tradicija, ji išsaugojo ir keletą nepakeičiamų akcentų. Vienas jų – vainikų nuleidimo atviroje jūroje ritualas. Kitas – mugė. Įprastas ir labiausiai laukiamas baigiamasis šventės fejerverkas.

Neatgimsta tik nostalgiškai vyresnės kartos prisimenamas karnavalas. O būtent jis daugelį metų buvo vienas iš pagrindinių Jūros šventės renginių. Daug kas prisimena karnavalinės eisenos organizavimo ypatumus. Tai buvo griežtos prievartinės direktyvos rezultatas. Įmonės privalėjo sukurti karnavalinę konstrukciją, dekoracijas, eisenos dalyviams net buvo mokami pinigai. Bet reginys buvo smagus.

Šiais laikais toks karnavalas pareikalautų milžiniškų lėšų. Tačiau viskas yra įmanoma. Jei Kultūros ministerija pagaliau pakeistų požiūrį į Jūros šventę ir skirtų pinigų, juos kaip tik ir būtų galima nukreipti karnavalo sąnaudoms padengti.

Turime puikią šventę. Ją galėtume laikyti vienu iš Klaipėdos simbolių, viliojančių žmones ir laivus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio.