Taikinys Nr. 1, arba Nuogas karalius

Klaipėdos miesto tarybos sekretorius

Nėra dienos, kad žiniasklaidoje nemirgėtų mero vardas. Vieni jį plūsta už neprižiūrimus šunis, gatves, kiemus, kiti – už apleistą senamiestį, uždaromus ir atidaromus kino teatrus, niokojamą kultūros paveldą, uosto taršą, pralaimėtas rungtynes. Treti prašo (o ir reikalauja) paramos menams, sportui, kelionėms, pramogoms, viešai peria už atvykimą ar neatvykimą į kokį nors renginį. Ir taip toliau, ir panašiai.

Jeigu nežinotum, kad Lietuva yra parlamentinė demokratinė valstybė, tokių dalykų prisiklausęs, prisiskaitęs pamanytum, kad meras yra absoliutus monarchas, valdovas, galintis vienu įsakymu pakeisti mūsų gyvenimus...

Be realios valdžios

Tačiau išties realybė yra visai kitokia: meras tėra be Vilniaus biurokratų palaiminimo praktiškai nė vieno sprendimo priimti negalinčios savivaldybės tarybos vadovas. Tiksliau, savivaldybės taryba gali priiminėti kai kuriuos sprendimus, bet kiekvieną kartą skrupulingai laikydamasi įstatymo ir neaprėpiamo skaičiaus Vilniuje gimusių instrukcijų raidės. Merui Klaipėdoje tiesiogiai pavaldūs tėra tik penki sekretoriato darbuotojai.

Reali Klaipėdos (ir kitų regionų) valdžia yra sukoncentruota sostinėje, nukriošusiame, nesibaigiančiose rietenose paskendusiame Seime, korupcijos šmėklos persekiojamoje Vyriausybėje, jos ministerijose ir nesuskaičiuojamame tunte kitų centrinių žinybų. Faktiškasis miesto vadovas yra savivaldybės administracijos direktorius. O jo pagrindinė prievolė – įgyvendinti jau čia gražiai paminėtų Seimo, Vyriausybės, ministerijų, nesuskaičiuojamų žinybų ir realios savivaldos galių neturinčios savivaldybės tarybos tikrą ar tariamą išmintį, vadinamą teisės normomis.

Ką veikia meras?

Išsiaiškinę, kad meras neturi didelės, įstatymu pagrįstos valdžios, pabandykime išsiaiškinti, ką meras gali - kokius įgaliojimus jam suteikia įstatymas.

Vietos savivaldos įstatymas merui „pripaišo“ tik 10 funkcijų, iš kurių tik penketą galima laikyti šiek tiek apčiuopiamomis.

Savaime aišku, meras planuoja savivaldybės tarybos (ne savivaldybės) veiklą, veda jos posėdžius, pasirašo priimamus sprendimus ir t.t.

Antra, meras pagal griežtai nustatytas taisykles atstovauja savivaldybei, bendradarbiaujančiai su kitomis valdiškomis kontoromis, „kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis“. Savaime suprantama, atstovaudamas jis neturi teisės kam nors įsakinėti ar ko nors žadėti be atskiro tarybos įgaliojimo.

Trečia, jis gali siūlyti savivaldybės tarybai paskirti ar atleisti savo pavaduotojus, komisijų (ne komitetų) pirmininkus ir administracijos direktorių. Tačiau nubausti to direktoriaus ir net savo pavaduotojų savarankiškai jis negali.

Ketvirta. Negali meras bausti savivaldybės administracijos darbuotojų. Jis gali prižiūrėti tik direktorių: kaip šis bei kitų savivaldybės viešojo administravimo institucijų, įstaigų ir įmonių vadovai įgyvendina įstatymus, Vyriausybės nutarimus bei tarybos sprendimus. Žodis „prižiūrėti“ nereiškia tiesioginio pavaldumo, teisės bausti ar skatinti. Viskas. Tiesa, meras, kaip ir kiti tarybos nariai, dar gali teikti tarybos sprendimų projektus.

Ką išties veikia meras?

Labai būtų įdomu, kaip tvarkytų miestą tūlas pilietis, nūnai viešai periantis savo miesto ar miestelio merą, pats gavęs tokius menkus įgaliojimus... Taigi prieš rinkimus sakantieji, jog viską tuoj pat sutvarkys, arba paprasčiausiai miglą pučia, arba tiesiog yra neskaitę nė vieno iš šimto tūkstančių mūsų gyvenimus apraizgiusių teisės aktų.

Kita vertus, realybėje mes matome labai įvairaus kalibro merus - zuokus, taraškevičius, garbaravičius ar dačkauskus. Gerus ar blogus, dorus ar sukčius – kitas klausimas. Realiai teisės aktų pliurėje jie pasiima valdžios tiek, kiek nori ir sugeba pasiimti.

Tokiu būdu vieni iš jų tampa diktatoriais, kiti – ūkvedžiais, treti – vizijų, iššūkių miestams ieškotojais, strategais, o dar kiti – smagiai dinderį muša ne ką teveikdami. Kaip jau kas ir ką sugeba...

Kokio norime mero?

Dabar Lietuvoje daug diskutuojama apie tiesioginius merų rinkimus. Tačiau akivaizdu, kad ir tiesiogiai išrinkti merai elgsis taip, kaip norės ir sugebės, jeigu žmonėms nebus suteikta reali valdžia, o šie jos nedeleguos savo merui.

Stebint viešąją raišką, akivaizdu, kad bent jau Klaipėdos žmonės nori mero – miesto šeimininko, turinčio teisę priimti sprendimus ne pagal Vilniaus ponų norą, o pagal miesto bendruomenės daugumos lūkesčius: galintį bausti nenaudėlius ir skatinti geravalius.

Deja, labai abejotina, ar tokia diena greitai ateis - Maskvos biurokratus pakeitę vilnietiškieji valdonai geruoju valdžios iš savo rankų nepaleis.

Esant tokiai situacijai, kalbėti apie žmonių teises, tikrą piliečių savivaldą, kovą su korupcija yra beprasmiška.

Reikia, rodos, tiek nedaug - miestų ir miestelių gyventojams, bendruomenėms duoti laisvę tvarkytis savarankiškai ir suteikti savo rinktai vietos valdžiai norimas galias.

Tačiau tas „nedaug“ reiškia, kad reikia pakeisti visą supuvusią valstybės valdymo tvarką.