Subiurokratėjusios smegenys toliau tyčiojasi iš piliečių ir verslo. Seimui siūloma neleisti steigti įmonių, kurių pavadinimuose būtų "w" arba "x".

Taigi pliušinis tautiškumas ir filologinis talibanas vėl triumfuoja. Taip, kaip triumfavo, kai užsieniečiams nebuvo leista šių raidžių įrašyti į pasą. Nesvarbu, kad vyras yra "Wasserfeld", lietuvė žmona vis tiek turi būti "Vaserfeldienė". Nesunku įsivaizduoti, kuo gali būti įtarti sutuoktiniai, užsienyje paduodantys pasus viešbučio
priimamajame.

Kuo mes šiuo požiūriu skiriamės nuo burkas ir turbanus dėvinčių Rytų, uoliai pjaustančių "kryžininkams" galvas? Net pašliję santykiai su Lenkija ir kasdienis bauginimas rusišku karu mūsų kietakaktiško mentaliteto niekaip neįgali įveikti. Juk "lietuviais esame mes gimę". Kitaip
tariant, jokių "w" ar "x". Viduramžiai ir tiek.

Tačiau pats unikaliausias reikalas yra tas, kad tos nesiliaujančios kalbos gryninimo kovos vyksta paklaikusiame neraštingumo kontekste. Ir šv. rūpestis čia būtų ne dėl slaviškai mongoliškų keiksmų kasdienėje vartosenoje, kur lietuvių kalba turi pagalbinę funkciją jungiant keiksmažodžių ir rusiškų svetimžodžių struktūras, o dėl bendrojo raštingumo, jau seniai tapusio didžiausia mūsų šalies gėda. Kai gauni laišką, kuriame sovietmečio nematęs žmogus šaltu veidu ant popieriaus vinguriuoja "rašau jums acakima", supranti, kad politikuojančios kalbininkijos talibanas laiko nukreipęs savo ginklus visai ne į tą pusę ir jau 20 metų iš savo kulkosvaidžių tratina į niekuo dėtas neegzistuojančio kolūkio karves.

Pirmiausia, matyt, reikėtų spręsti ne "w" ir "x" klausimą, kur spręsti, tiesą sakant, nėra ką, o imtis kryžiaus žygio prieš neraštingumą. Prieš dvi nepriklausomybės avinų kartas, kurios neskiria "seniai" nuo "senai" ir jų joks siaubas neapima, kai jie kartoja: "Važiuoju su mašina" (pastarajame žodyje kirtis, suprantama, pirmame skiemenyje). Jau seniai kalbame ir rašome kaip debilai, tačiau mūsų politfilologiniam talibanui vis tiek labiau rūpi "w" ir "x".