Teatro svarba išgyvenant karantiną

Mirtis paprastai žymi transformaciją, kuri yra, kaip parodo laikas, neišvengiamai būtina, ir tai yra negrįžtamas procesas. Miršta pasenusios formos ir gimsta naujos. Tai ypač leido įsisąmoninti karantinas. Atsiriboti nuo gyvenimo tėkmės privertęs pirmasis pandemijos laikotarpis buvo didelis išbandymas, tačiau inspiravo ir pozityvių pokyčių. Kai kurios veiklos nutrūko, tačiau daugybė žmonių, būdami kasdienėje akistatoje su savimi, iš naujo įvertino savo tapatybę, rado ryžto mesti iki tol nedžiuginusį darbą ar gyvenimo būdą ir siekti to, kas jiems iš tiesų yra svarbu.

Tenka pripažinti, kad priešingu atveju kai kurie pokyčiai nebūtų įvykę. Praėjusių metų pavasaris privertė daugelį dalykų išsigryninti, buvo sukurtas ne vienas unikalus meno kūrinys. Teatro lauką lydėjo daug pirmųjų kartų, kai buvo pristatomi visiškai nauji kūrybiniai eksperimentai virtualiojoje erdvėje. Kai kurias jų išvydo daug tėvynėje ir užsienyje gyvenančių lietuvių, kurie anksčiau visiškai nesidomėjo teatru. Vienaip ar kitaip kunkuliavo kūrybiškumas, menininkai, dirbdami namuose, kūrė naujas formas. Tada daug kas atrodė žaidybiškai ir net romantiškai. Tąsyk tarsi žaidėme ar atlikome pratybas, nes žmonės sirgo kažkur kitur.

Rudenį kūrybinės įstaigos ir nepriklausomi menininkai įsuko į gyvų renginių sūkurį: vyko festivaliai, spektaklių premjeros. Įkvėpėme kūrybiškumo deguonies ir vėl panėrėme į karantiną. Šių metų pavasarį žaisti tapo ne taip įdomu. Esame stipriai pavargę laukti ir esama situacija verčia jaustis apatiškai. Prognozės liūdnos ir gana trapiai atrodo viltis, kad vasarą ar rudenį bus galima apsilankyti teatruose ir kituose renginiuose. Virusas, kuris iki tol tam tikrais atvejais dar galėjo atrodyti kaip sąmokslo teorija, tapo visiškai realus. Kaip ir faktas, kad kada vėl sugrįšime į senas vėžes, neaišku. Ir ar iš viso sugrįšime?

Kartu pasklido ir kitoks virusas – dvasinė nejautra. Kai kurių fantastinių filmų apokaliptiniai scenarijai po truputį virsta realybe. Filmų, kuriuose išlikimo instinktų valdomi žmonės kovoja už maistą ir vandenį. Tokiame pasaulyje apie etiketą, pagarbą ar kultūrą nėra ir kalbos. Kažkuria dalimi tapome tokių filmų veikėjais, kai kovojame pirmiausia už savo pačių materialinį saugumą, išmokas, skanesnį produktą parduotuvių lentynose. Ne vienas šiandien skundžiasi sudėtinga psichologine savijauta ar tapatybės krize. Kasdien vis baugina nauji užsikrėtusiųjų skaičiai ir naujos viruso atmainos.

Karantino metu online pasirodžiusios premjeros – it skiepas nuo minios sindromo. Jis saugo ir primena mūsų tapatybes, paverčia laukimą prasmingesniu, neleidžia prarasti kontakto su kitais, išnykti vienatvėje.

Gyvybė, sveikata natūraliai tapo pagrindiniais dalykais, kuriems skiriame visą savo dėmesį ir laiką.

Tik antrojo karantino metu susitelkus vien į tai ir namuose užsidarius ilgesniam laikui, pradedame justi, kad rūpintis vien kūnu neužtenka, kad trūksta kažko labai svarbaus. Kažko nematerialaus. To, kas neleistų mums pavirsti zombių minia. Kaip yra pasakęs Arthuras Schopenhaueris, minia turi akis ir ausis, bet ne per daugiausia išminties ir tiek pat atminties. Panašu, kad, smogus trečiai COVID-19 bangai, galime daugiau ar mažiau tokia minia ir virsti.

Čia teatras užima be galo reikšmingą poziciją. Pirmojo karantino metu jis, kaip ir visa kultūra, buvo primirštas, akcentuojant svarbesnius žmonių poreikius. Dabar vis labiau atsigręžiama į kultūros svarbą ir tiesioginę naudą. Karantino metu online pasirodžiusios premjeros – it skiepas nuo minios sindromo. Jis saugo ir primena mūsų tapatybes, paverčia laukimą prasmingesniu, neleidžia prarasti kontakto su kitais, išnykti vienatvėje. Šį pavasarį kaupti atminties fragmentus tapo kur kas svarbiau nei namuose – grikių ar tualetinio popieriaus pakuotes. O susigrąžinus socialinę tapatybę (ar ją susikūrus iš naujo, mirus senajai) galima bandyti prasiskverbti ir į gilesnius žmonijos atminties sluoksnius, ką iki pandemijos paprastai ir darydavo teatras.

Karantino metu sukurtų spektaklių net nesinori vertinti itin griežtai. O ir eksperimentiniai, visiškai nauji meno reiškiniai kartu siūlo ir naujus vertinimo kriterijus. Vienas pagrindinių kriterijų tapo tai, kiek spektaklis leidžia mums save suprasti esamu laikotarpiu, ar jis išryškina tą centrą, nuo kurio atsispirdami galime lengviau įveikti negandas. Net ir virtualiojoje erdvėje. Džiugu tai, kad teatras gyvuoja apskritai. Ne maža dalis teatrų ir kūrėjų kūrė gaudami mažus atlygius ar visiškai nemokamai. Iš idėjos, iš noro kurti, dalytis. Sugriautoje įprastoje teatrų kasdienybėje šiuo metu daug kas priklauso nuo žmonių iniciatyvos, užsidegimo. Jūsų darbas yra labai svarbus!

Sveikinu visus – teatro kūrėjus, žiūrovus, teatrų administracijos ir kitų pareigybių darbuotojus, kritikus – su Tarptautine teatro diena ir linkiu kartu prisiminti kuo daugiau!