Tikrovės dykuma

Visi Lietuvos ir daugelio kitų Vakarų valstybių žmonės, kurie universitetus baigė po maždaug 1990-ųjų, manytina, beveik nesistebi tuo, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Dabartinei padėčiai buvome ruošiami ir ruošėmės patys, studijuodami Jean'o Baudrillard'o ir kitų filosofų tekstus. Juose beveik sutartinai kalbama apie tai, kad žmonija nuo apčiuopiamos tikrovės ir tradiciškai suvokiamos gyvybės traukiasi į virtualybę. 

Ilgą laiką manėme, kad kompiuterio, interneto ir socialinių tinklų išradimai yra savitiksliai ir mums tik tarnauja, nereikalaudami mokėti jokios kainos. Daugelis tuo džiaugėsi. Turbūt niekas negalėjo numatyti pasaulio sustojimo ar užsidarymo dėl koronaviruso infekcijos. Tačiau šio proceso rezultatai neturėtų būti netikėtumas – gavome tai, ko link gana sparčiai judėjome.

Pats pasaulio sustabdymo procesas žmonijai, be abejo, yra trauminė patirtis. Praverčia filosofo Slavojaus Žižeko įžvalgos apie skausmingą Didįjį Įvykį: įvyksta tai, dėl ko žmonės kolektyviai praranda amą, sąmoningumą ir, svarbiausia, gebėjimą rišliai ir bent kiek sudėtingiau žodžiais išreikšti savo būsenas bei patirtis. Tokiais atvejais žiniasklaidos vaidmuo tradiciškai tampa raktinis: būtent ji žmonėms turi paduoti tipinį ir pirmiau vizualųjį reiškinio atvaizdą. Koronaviruso atveju, tokiu vaizdiniu galėtume vadinti medikų su saugumo kostiumais nuotraukas. Jų transliavimas į viešąją erdvę per visą Žemės rutulį pasiekia milijardinį pasikartojimų skaičių.

Menai ir filosofija visada buvo ta atrama, kuri padiktuodavo, kaip po sukrėtimų gyventi toliau, kur link judėti, ko siekti ir viltis.

Daugelis dabar klausia, koks bus žmogiškumo likimas per šią krizę ir po jos. Remiantis žižekiškomis įžvalgomis, panašu, kad tie medikų su kostiumais vaizdai sukels masinį atbukimą – taps nebejaudinantys ir sukeliantys tik apatiją. Kai tokiu traumos atvaizdu tampa žmogaus su saugumo kostiumu nuotrauka, žmogiškumo klausimas tampa pirminiu ir paskutiniuoju. Vėliau, trauminiam įvykiui užsimirštant, jei žmonija elgsis tradiciškai, ateis verbalinių pasakojimų laikas. Štai tuo metu žmogiškumo suvešėjimas galimas ir net labai tikėtinas. Ne rega ir skonis, lytėjimas ar kiti pojūčiai paverčia mus žmogiškosiomis būtybėmis – pirmiausia, žmogiškumą steigia gebėjimas kalbėti žodžiais. Filosofas Leonidas Donskis savo knygoje "Didžioji Europa: esė apie Europos sielą" rašė apie tai, kad Senąjį žemyną visada gelbėdavo naratyvinės, gebėjimo kurti pasakojimus, galios. Literatūra, teatras, muzika ir kiti menai bei filosofija visada buvo ta atrama, kuri padiktuodavo, kaip po sukrėtimų gyventi toliau, kur link judėti, ko siekti ir viltis.

Ar tikrai Lietuvoje ir pasaulyje po metų ar dvejų ateis žodinių pasakojimų pergalė prieš trauminius vaizdus, taip primenančius nemalonias, tačiau stipresnių jausmų jau nekeliančias, patirtis? Ar žmonija kolektyviai tiesiog nustums skausmą į paraštes ir bandys užsimiršti realios patirties simuliatoriais, kurie atstos apčiuopiamą tikrovę? Ar kaip tik ims pasakoti individualius gyvenimus, primenančius, kad sunkumas dabar atrodo vienas ir vientisas, tačiau, kaip gali paaiškėti vėliau, kartu toks unikalus ir nepakartojamas, koks esame kiekvienas mūsų?

Istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius nesename tekste apie koronaviruso krizę primena Albert'o Camus knygos "Maras" paskutinius žodžius: "Žinoti ir atminti." Jei pasitikėsime šiuo išbandytu sunkumų nugalėjimo būdu, itin svarbu taps pasipriešinti bukinantiems vaizdams ir pirmiau žodžiais, o vėliau ir veiksmais, atkurti ir sukurti seną, ikivirusinę, tvarką, kuri dabartinį pasaulį kaip tikrovės dykumą vėl sukultūrintų gyvomis formomis. Nes šios nepakenčia statikos, ten jos tiesiog užsimiršta ir miršta. Ir ne nuo valstybės kontrolės ar kokių nors aparatčikų priklauso mūsų ateitis, nes ją nulemia kultūrinės paradigmos, kuriamos kiekvieno mūsų, – jau dabar metas savęs klausti, kuo greitai galėsime apgyvendinti savąją dabartinę tikrovės dykumą. Artimiausias dešimtmetis, kalbant be jokių apokaliptinių prognozių, tiesiogiai parodys, ar pasaulis dar turi gyvybės ir gajumo gyventi toliau, mus jungdamas ne prie kompiuterio ar telefono laidukų, o tikrais ir unikaliais žmonių santykiais – tuo, kas vis dar vadinama žodžiais "bendrauti gyvai".



NAUJAUSI KOMENTARAI

T.

T. portretas
Ar tikrai reikia (reikės) "atkurti ir sukurti seną, ikivirusinę, tvarką." Juk mąstysime ir gyvensime kažkiek kitaip.

Mylėk savo simptomą

Mylėk savo simptomą portretas
Trauminių patirčių žodiniai atpasakojimai yra tik subjekto simptomai. Tikrovės dykuma - taip pat. O "gyvenimų" nebūna ne tik gramatikoje - pats metas auprasti, kad gyvenimas yra vienas vienintelis, nors mūsų daug ir kiekvienas tame gyvenime turime savo dalį.

A.

A. portretas
Nuostabus tekstas.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

  • Patarimai, kaip įmonėms efektyviai valdyti laisvas lėšas
    Patarimai, kaip įmonėms efektyviai valdyti laisvas lėšas

    Manau, didžiajai daliai sėkmingų verslų anksčiau ar vėliau iškyla dilema, ką daryti su laisvomis įmonės lėšomis? Šis klausimas ypač aktualus šiuo metu, kai globali ekonominė situacija nėra aiški. Dėl to kai kuri...

    2
  • Asmeninės Velykos
    Asmeninės Velykos

    Artėjant Velykoms, nori nenori, susimąstai apie vertybes. Ir kokių tik vertybių nesame išbandę. Paturėjome visą haremą patrauklių vertybių – pradedant joga, baigiant pozityvias būsenas skatinančiais kursais. Tačiau dažnai atsitinka t...

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    17
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    3
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
Daugiau straipsnių