Esame braižę perbraižę tiek ateities planų, taip intensyviai meldęsi jaunystės kultui, kad kalbas apie dešimtmečių perspektyvas dažnai laikome nuo praktikos šviesmečiais nutolusia teorija, verta ne daugiau nei tušti motyvacinio seminaro lektoriaus postringavimai. Vis dėlto dramatiškame pastarųjų savaičių įvykių kontekste labai aiškiai matyti, kas būna, kai neigiama natūrali kaita, žmogaus ir šalių raida, o progresyvios idėjos dirbtinai stabdomos. Šiandien Ukrainoje kovoja ne tik skirtingos kultūros: kaunasi sena su nauja, šimtametės imperializmo idėjos su progresyvia, savarankiška visuomene. Dar daugiau. Net tie, kam iki gyvo kaulo įgriso kalbos apie katastrofišką klimato atšilimą, aplinkosaugą, tvarumą, negali nepripažinti: jei ne visuomenės inertiškumas, ne nuolankumas naftininkų ir dujininkų lobistams, laisvajam pasauliui atstovaujanti Europa su vėjo ir saulės elektrinių parkais, moderniomis branduolinėmis elektrinėmis turėtų daugiau galimybių Rusijos ekspansijai sustabdyti.

Jei mūsų kasdienybė būtų labiau atverta žaliosioms idėjoms, jos ir pačios būtų daugiau evoliucionavusios, atsikračiusios infantilumo.

Jei mūsų kasdienybė būtų labiau atverta žaliosioms idėjoms, jos ir pačios būtų daugiau evoliucionavusios, atsikračiusios infantilumo. Patogus pacifizmas su žolės garbinimu, amžinomis prasmės paieškomis ašramuose, nušvitimo laukimu būtų likęs pasenusių hipių pasakose. Gal ir draugiškas aplinkai nereikštų savitikslio grįžimo į gamtą, progreso neigimo, gamtosauga nekonkuruotų su mūsų saugumu, stirnos – su pasienio koncertinomis. Šiandien Ukrainoje gal kariautų tankai be ekipažų, per nuotolį valdomi artilerijos kompleksai ir bepiločių skraidyklių būriai priešą sutriuškintų toli nuo gyvenviečių. O tai, kuo virsta praeitimi tebegyvenančio agresoriaus armija, surinktų saulės energijos varomi robotai.