V. Putinas keičia pasaulį!

Vladimiras Putinas svajojo įeiti į istoriją ir panašu, kad tikrai įeis. Jis tikrai keičia pasaulį, o labiausiai Rusiją, tik visai kitaip, nei pats norėjo. Karas pradėtas ir link jo 20 metų eita grobiant kaimyninių šalių žemes su mintimi atkurti Rusijos galybę, imperinį statusą, lygią vietą prie galingiausiųjų stalo. Per porą dienų pasimatė (rašiau tą dar vasario 25, kai nekvepėjo jokiomis Vakarų sankcijomis), kad greičiau bus priešingai ir Rusija gailėsis agresijos. Kas išėjo?

Rusija. Karas greičiausiai baigsis visišku Rusijos nuosmukiu ir galimai režimo kaita. Rusijoje režimo kaita negali įvykti dėl visuomenių protestų, pernelyg represyvi oligarchinė yra šios šalies sistema, ne iš žmonių palaikymo ten kyla valdžia, nors kaip šalutiniu galios šaltiniu ir ja kažkiek pasiramsto. Tačiau nuspręsti apsivalyti tikrai gali pats „elitas“. Ypač V. Putino grasinimai branduoliniu ginklu visiems ir pirmiausiai saviems siunčia signalą, kad jis su šiuo pažeminimu nesitaikstys ir gali padaryti bet ką. Kas Kremliaus aplinkoje nori gyventi, o ypač gyventi gerai, kaip įpratę, negali rizikuoti pasilikti V. Putino. Verčiau rizikuoti juo atsikratyti.

Pasmerkimas. Dabartinė Rusijos izoliacija sankcijomis yra totali, bet trapi ir jos beveik neliktų vos Rusijai nutraukus karą Ukrainoje. Elitai atlaidūs elitams, oligarchai grįžtų į savo jachtas (išskyrus nuskandintas). Visgi Rusija ir daug gilesne prasme yra ir liks izoliuota kaip necivilizuota, bendražmogiškais principais nesidalijanti tauta ir valstybė. Daug kam iš mūsų Lietuvoje ji seniai taip atrodė, bet daugiau nelabai kur. Šia prasme Rusija izoliavosi giliau nei siekia sankcijos, antirusiškumas įsismelkė visuomenių lygmeniu, nieko apie Rusiją nemaniusiose visuomenėse atsirado pasibjaurėjimo, Rusiją kažkiek gimininga laikiusiose visuomenėse jis tik išaugo.

„Vertybių gynėjas“. Byra „rusišką pasaulį“ grindę naratyvai, kaip antai ypač konservatyviai publikai daug rūpesčių kėlęs melas, kad V. Putinas – krikščioniškų vertybių gynėjas ir nusivylę vertybiniu dekadansu turėtų telktis aplink jį. Kas iš to liko? Ne tik dėl banalybės, kad žmogžudys nėra vertybių gynėjas. Koks V. Putinas gali būti vertybių ar apskritai gynėjas tūlo tradicinių pažiūrų slavo ar apskritai europiečio akimis, jeigu nepriėmęs jo globos pats gauni jo tankus? Pasirodo, kad žadamas „rusiškas vertybinis pasaulis“ tėra į valstybių lygį perkelta 90-ųjų reketinė tvarka, kur labiausiai bijoti turi savo „stogo“. Kėlė nuostabą, kiek yra tikinčių „Rusijos – vertybių gynėjos“ pasaka. Jų liks mažiau.

„Vatos“ medžioklė. Nelieka pakantumo prokremliškumui kaimyninėse šalyse. Jeigu iki karo į visokius Rusijos agresijos teisinimus ir sovietmečio nostalgijas, o taip pat į nusivylimo ne valdžia, o valstybe kurstymą žiūrėta pro pirštus, dabar bus žiūrima labai griežtai. Iki tam tikro laipsnio tai yra labai gerai, bet nuo tam tikro laipsnio tampa grėsme demokratijai. Nėra abejonių, kad prorusiškumas šiame kontekste bus lipdomas viskam, kas tik nepatinka – tam pačiam konservatyvumui, abejonėms „vertybine užsienio politika“, valdžios kritikai apskritai, gal net tradicinei energetikai. Kitaip sakant, bus kurpiamos asociacijos ir jomis švaistomasi į kairę ir dešinę. Tai tikroji V. Putino „pagalba“ visiems konservatyviems žmonėms kitose šalyse. Šiuo klausimu galima vienintelė sąžininga formulė: kas elgėsi nelojaliai valstybei ir yra už ką bausti, turi būti baudžiami, kas žodžiais palaikė V. Putino agresiją – smerkiami, o visi kiti neturėtų patirti jokių išvedžiojimais grįstų persekiojimų. Padorumo turintys valdžios šalininkai patys turėtų pristabdyti persekiojimų tendencijas.

Rusijos motinos. Kiek apskritai galima kalbėti apie kontraktą tarp visuomenės ir Rusijos valdžios, V. Putinas jį čia sudegino pačiu žiauriausiu būdu. Bent kažkuria apimtimi tiesa, nes pilna tiesioginių liudijimų, kad dalis Ukrainoje kariaujančių Rusijos šauktinių buvo apgauti, išsiųsti į pratybas, netekę telefonų, o galiausiai išsiųsti kariauti Ukrainoje be artimųjų žinios ir galimybės jiems pranešti. Dar daugiau, Rusija išsiuntė ir mobilius krematoriumus, kad į tėvynę negrįžtų karstai. Pabandykime įsivaizduoti visas rusų gimines, kurios ne tik po fakto sužino, kad jų vaikai kare, bet mirties atveju net negali jų palaidoti. Net jeigu jie buvo už karą iš principo (dauguma rusų buvo), visų šių žmonių santykis su valstybe negrįžtamai žlugęs.

Europa. Įdomiausias klausimas, ar V. Putinas pakeitė Europą? Taip norėtųsi tikėti, kad pakeitė. Per žemyną, kurio abejingumą dar prieš kelias dienas keikėme, savaitgalį nusirito milžiniški protestai, kurių niekada nebuvo. Per kelias naktis prisirpo maksimalios įmanomos sankcijos Rusijai, kuriomis ir Lietuvoje nebeįmanoma būti nepatenkintiems. Faktiškai visų ES šalių karinė pagalba Ukrainai. Neįtikėtinas Vokietijos apsigręžimas, ne tik stabdant „Nord Stream 2“, bet apskritai atsisakant Rusijos dujų ir įsipareigojant statyti suskystintų dujų terminalus, taigi dešimtmečiams nusisukti nuo Rusijos žaliavų. Europai išaugo stuburas. Rezultatų prasme, tai nuostabu, to ir reikėjo.

Tačiau motyvų prasme, sakyčiau, tai ne stuburas, o „Brazausko momentas“. Ne nuostabūs protestai ir viešoji nuomonė ar bent ne jie pirmiausiai lėmė staigius ir teigiamus politikų elgesio pokyčius. Kaip Algirdas Brazauskas perėjo į Sąjūdžio ir nepriklausomybės pusę pakvipus, kad Sąjūdis laimės, taip ir Europa perėjo į Ukrainos pusę po pirmų karo parų ne todėl, kad vertybiškai praregėjo, o todėl, kad pamatė, jog jeigu Ukraina ir nelaimės, tai Rusija tikrai pralaimės ir reikia perkelti statymus „į teisingą istorijos pusę“. Europa per porą naktų įkvėpta Volodymyro Zelenskio ir ukrainiečių tautos netapo vertybiška, principinga ir valinga. Tiesiog pragmatiškumas, diktavęs flirtą su Rusija, vasario 26–27 dienomis jau diktavo Rusijos išsižadėjimą ir pasmerkimą.

Ukraina. Europoje pasikeitė Ukraina, galutinai virtusi gerbiama valstybine tauta. Per kelias dienas ji užsitarnavo kone kandidatės į ES statusą, internetas pilnas juokų, kad tai Ukraina turi priimti į savo gretas NATO. Ukraina, V. Putino keikta už savo nacionalizmą, kaip tik reabilitavo nacionalizmą Europos akyse. Pačios Europos viduje stiprės Vidurio Europos tapatybė, šio regiono šalių tarpusavio solidarumas ir bendradarbiavimas, naujų regioninių saugumo formatų paieškos. Su Vakarų Europa bus kalbama dar griežtesniu tonu nei iki šiol.

Išvados. Pasaulis ieškos naujo santykio su Rusija, taip pat naujos stabilios valdžios, kuri darytų šią šalį kiek įmanoma nuspėjama. Jokia nauja valdžia, net jei iš pažiūros demokratinė, negali pakeisti geopolitiškai užprogramuoto jos agresyvumo kaimynų atžvilgiu. Nuo agresijos ją sulaiko tik kaimynų jėga arba pačios silpnumas. V. Putino avantiūra Ukrainoje priartino tokį scenarijų. Visai kaip prieš trisdešimt metų Michailui Gorbačiovui, V. Putinui galimai pavyks pakeisti Rusiją, tik visiškai neprognozuota, jam pačiam siaubinga linkme. Kaip ir M. Gorbačiovas, jis to nenorėjo ir neturėtume jam dėkoti. Kita vertus, V. Putinui tikrai nepavyks pakeisti Europos, nors pastaroji paskutinėmis žiemos dienomis turėjo savo „šlovingą momentą“. Net jei Rusijos sukeltas karas užtruks, tikėkimės, kad galiausiai bendras Europos problemas spręsime vis labiau dalyvaujant Ukrainai.