Vargo mokyklos keliu

Skirtumas tas, kad norint būti daktaru, vaistininku ar mokytoju, reikia jau mokykloje šį tą išmokti, o siekiant būti politiniu „šventabezdžiu“, pakanka išmokti politiškai bezdėti, kuo įžūliau, tuo sėkmingesnė karjera numatoma.

Jei sugebėsi skleisti atitinkamą politinį kvapą, gali būti apsivogęs, inteligentiškai prasigėręs, susisaistęs korupciniais ryšiais, karjera valstybės valdymo sistemoje vis tiek garantuota. Padorumo matmuo politikui neegzistuoja, čia tau ne kokia nors Jungtinė Karalystė, kur po dvejų metų dėl, mūsų akimis, nereikšmingos nuodėmės, premjerui tenka palikti postą.

Kai kurių politikų chamizmas ir net akivaizdus debilumas labai išvargino tautą. Svarbu skleisti tik tinkamą dvokelį, kuris derėtų prie valdančios daugumos kvapo, ir galėsi juokinti žmones LRT ekrane.

Neabejotina, ačiū Dievui, pasitaiko ir garbingų išimčių. Šį kartą politinio debilumo, o gal ir tam tikro sąmokslo aukomis tapo jaunimas, abiturientai – didelės jų dalies gyvenimas pastatytas ant kortos.

Kritinė masė neišlaikiusiųjų matematikos egzamino verčia susimąstyti, o kur šuo pakastas? Bus puolami mokytojai, mokyklų vadovai, bet iki neįgalumo nugyvenę švietimo politiką „ereliai“ liks teisūs ir visažiniai, toliau „ugdys kompetencijas“, nelabai žinodami, nei kas tai yra, nei kaip tai daroma. Aš juos vadinu kūmo berno brolio vaikais, kuriems reikia prestižinio darbo.

Mūsų pakankamai demokratiškos politinės sistemos sąranga leidžia tiesiog iš gatvės žmonėms atsidurti atsakingose pareigose tose srityse, kur jie neturi nė mažiausio supratimo, nesugeba pajausti realios situacijos.

Nuo sovietmečio tebesitęsiančios reformos, nežinant jų galutinio tikslo, išvargino visuomenę.

Daugeliu atvejų žmogui, norinčiam patekti pas šeimos gydytoją, reikia laukti porą savaičių – nusiperka žmogelis arklio tepalo ir laukia. Nemanau, kad tai vyksta dėl gydytojų kaltės, bet taip yra.

Švietimo sistemoje vis kažką ugdome, o jaunuoliui turi būti aišku, kad, norint pasiekti rezultatą, reikia dirbti, o nebūti tik ugdomu. Mokytojai nuolat ujami, ir tai yra paveldas iš sovietmečio, ne visi geba tam pasipriešinti.

Teko mokytojauti dar sovietmečiu. Kartą, atėjęs budėti į mokinių vakarėlį, radau direktorės įsakymą, kad aš privalau budėti kieme, nors buvo 16 laipsnių šalčio, tamsu, mokykla buvo neramiame miesto rajone.

Žinoma, atbudėjau, bet pirmadienio rytą įteikiau pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Tai buvo riba, suvokiau valstybės požiūrį į mokytoją.

Klerkai bando kažko reikalauti iš mokytojo, ne visai aišku ko, bet kažko nori. Dalis mokytojų pasitraukė, jaunimas suvokia, kad jie – ne atpirkimo ožiai, kuriuos politikai gali šokdinti savo įgeidžiais.

Mokykloje tiek darbų mokytojui, kad darbas su moksleiviu tampa antraeiliu. Nusigriebia klerkai kokią nors nuvalkiotą frazę ir ja terorizuoja mokytojus, sistema neleidžia mokytojui išmokyti mokinį dirbti.

Mokytojas turi turėti teisę būti savimi, o ne tokiu, kokio norėtų moksleivio močiutė ar diedukas.

Gerai prisimenu, kai kažkokia prakutusi močiutė, atrodo, Kaune visas valdžias sukėlė ant kojų, nes mokytojas drįso jos anūkui dvejetą parašyti.

Prisiminkime šviesaus atminimo mokytojo Bronislovo Burgio istoriją. Jam tokios manipuliacijos kainavo gyvenimą.

Mūsų dabartinė visuomenė kol kas nepadarė nieko, kad mokytojas mokykloje galėtų dirbti mokytoju.

Mokytojo negina įstatymas, mokytojas traktuojamas kaip paslaugos teikėjas, o paslaugos gavėjas visada teisus.

Kodėl yra tokia suirutė ir ji įgauna lėtinę formą?

Kol mokytojas valstybėje bus tik paslaugos tiekėjas ir bus vertinamas kaip paslaugos teikėjas, tol reikalai nepajudės iš vietos. Viena ministrė to pakeisti negali, nors dažnai mušasi kaip žuvis į ledą, siekdama pokyčių.

Valdantieji nesuinteresuoti modernia švietimo sistema ir investicijomis į sistemą. Reikalui esant jie savo atžalas „ugdo“ užsienio universitetuose, o „runkelių“ vaikams pakaks ir profesinių mokyklų, nes neišlaikiusieji valstybinio matematikos egzamino negalės pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą universitete, minimalų ir netgi vidutinį atlyginimą gaunantis pilietis nepajėgus mokėti už savo vaiko mokslą universitete.

Taip paprastai išsprendžiama darbo jėgos problema už minimalų atlyginimą.

Manau, kad verslas tiesiog savitiksliai diktuoja švietimo politiką.

Įdomu, o kieno iniciatyva ir dėl kieno interesų buvo sunaikintas Vilniaus edukologijos universitetas – bazinė mokytojų rengimo kalvė?

Ne taip seniai verslo šulai aiškino, jog Lietuvoje per daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu, valdantieji gėdijosi tam pritarti Europos kontekste.

Buvo surastas aplinkinis kelias darbininkų gretoms gausinti, emigracijai skatinti ir luominei visuomenei formuotis. Neieškokime kaltųjų mokykloje, ieškokime jų ir pačioje švietimo sistemoje, galbūt veikiančioje pagal tam tikrus užsakymus, bet kažkodėl nesudomina nacionalinio saugumo strategų.

Dabartinė švietimo sistema griauna valstybės pamatus. Švietimo politika tiek susikompromitavo, kad pedagogines studijas gali rinktis visi, kas nori bent keletą metų pastudentauti.

Sovietmečiu Lietuvoje buvo pakirstas mokytojo autoritetas, o mūsų dabartinė visuomenė kol kas nepadarė nieko, kad mokytojas mokykloje galėtų dirbti mokytoju. Įsivyravo tokia logika: tegul paslaugas teikia kitos įstaigos, net ir kai kurios nelegalios.