Toks simultanas net ne kiekvienam šachmatininkui pagal pečius, ką jau kalbėti apie tūlą bedarbį, gydytoją ar net profesionalų politiką, kuris per visą savo darbingą gyvenimą nėra dirbęs jokio nevaldiško darbo, taigi realiai ir neįsivaizduoja, kaip Lietuvoje uždirbama mėnesio alga ir kokia graudi neretai ji gali būti.

Taigi po pirmo raundo rinkimų mūšio lauke pasliki ir be žado iš nuostabos liko tįsoti septyniasdešimt parlamentarų, kurių nuo šiol artimiausius ketverius metus (ir ateityje) žmonės Seime matyti nenorės.

Dalis jų kovos įkarštyje buvo nutėkšti į itin tolimą užribį be teisės sugrįžti į didžiąją politiką. Skaudus jiems tai buvo skrydis žemiau nei penkių, o kai kuriems – net vieno procento ribos. Iš nusiminimo jie raunasi plaukus, graužia nagus ir taškosi apgailėtinais pareiškimais.

Juk vis dėlto jie buvo įtikėję savo amžina sėkme bei Seimo nario mandatu iki gyvos galvos.

Bet žmonės, tie rinkėjai, yra kvaili ir jų savybių sąrašą norėtųsi tęsti, jį pildant visokiais kitokiais nenorminiais žodžiais.

Nė neabejojame, kad taip apie mus visus, kurie juos maitiname, nes esame jų darbdaviai, šiandien galvoja mūsų neišrinktieji. Pradedant nacionaline vertybe ir baigiant berašte-begalve tautos gėda, ar nežinia kam tarnaujančiais, anot Balio Sruogos, patamsių gaivalais, nešančiais nepataisomą pragaištį valstybei ir jos žmonėms.

Betgi tegul jie galvoja, ką tik nori, o mus džiugina sveikstančios visuomenės ženklai. Tiesa, ne visos. Tačiau nereikia norėti visko iš karto. Nesinorėtų naudoti drastiškų gydymo būdų.

Dabar svarbiausia įsiminti tuos, kuriuos išmetėme iš valdžios grietinės, o dar geriau, reikėtų padaryti visų tų tipų vaškinius atvaizdus ir pastatyti naujai įsteigtame Tautos ligų muziejuje, kurio lankymas būtų įtrauktas į mokyklines programas, kad ateities kartos žinotų ir mokytųsi, ko reikėtų vengti, renkant Seimą, prezidentą ar bet ką, nuo ko priklauso mūsų visų gerovė Lietuvoje.