Vėl pavasaris, vėl komunalininkai jį vejasi?

Viešųjų erdvių tvarkymas ir priežiūra nėra raketų mokslas. Kodėl nuvažiavę į eilinį Šveicarijos miestą visada pamatysime vos ne idealią švarą – šiukšlės surinktos, sniegas išvežtas laiku, gėlynai, medžiai – prižiūrėti. Skirtumas ir nedidelis, ir kartu akivaizdžiai didžiulis.

Štai "Kauno švara" praktiškai tik kovo viduryje susigriebė ieškoti naujų darbuotojų. Viešai skelbta, kad sezoniniam darbui reikia dar bent 40–50 darbuotojų, kurie vėliau galėtų keisti darbo vietą ir tapti nuolatiniais įmonės darbininkais. Vien Kaune, oficialiais duomenimis, yra apie 30 tūkst. darbo neturinčių miestiečių, dar 10 tūkst. gyvena mūsų rajone.

Komunalininkai praktiškai tik kovo viduryje susigriebė ieškoti naujų darbuotojų. (Elijaus Kniežausko nuotr.)

Suprantama, gamtos Lietuvoje neapgausi ir sezoniniai viešųjų erdvių priežiūros darbai iš esmės trunka apie pusę metų – nuo balandžio iki spalio. Daugiausia darbo vasarą – tai ypatingų žinių nereikalaujantis žolės pjovimas. Kiek sudėtingesnė gėlynų priežiūra, kur reikia sodinti, prižiūrėti, ravėti, laistyti mūsų miesto puošmenas.

Užgaišome dvi savaites atrinkdami darbuotojus? Dviem savaitėmis vėliau prasideda ir darbas gatvėse.

Ar šie 2021-ieji kažkuo ypatingi? Ar tikrai visų šių darbų poreikis suvoktas tik kovo mėnesį? Juk ir praėjusiais, ir užpraėjusiais, ir prieš dešimtmetį Kaune pavasaris prasidėdavo taip pat balandį. Užgaišome dvi savaites atrinkdami darbuotojus? Dviem savaitėmis vėliau prasideda ir darbas gatvėse. O juk pirmieji pavasario saulės spinduliai labiausiai atkreipia dėmesį, visi pasiilgę žalumos, visi gėrimės ir pastebime komunalininkų dėmesio stokojančias erdves. O ką jau kalbėti, kai, užsukę į greta namų esantį parką, čia dažnai matome jei ne rudens, tai žiemos palikimą?

Eilinio darbuotojo atlyginimas, atskaičiavus mokesčius, prasideda nuo 500 eurų per mėnesį. Tai nedaug, ypač žinant, kad darbas nelengvas – tenka dirbti ir prastu oru, ir saulei kaitinant vasaros vidury. Juo labiau kad sezoninis darbas spalį baigiasi. Tačiau darbuotojų trūkumas gal ir turėtų keisti miesto vadovų požiūrį pasitelkti ne tik darbo biržos lankytojus, bet ieškoti galimybių sudominti savanorius, jaunimą, net ir aktyvius senjorus. Ar tikrai daugybė mieste veikiančių bendruomenių nesutiktų perimti savo žinion ir nesugebėtų prižiūrėti kaimynystėje esančių žaliųjų erdvių? Tai netradicinis sprendimas, bet ne kartą užsienyje teko bendrauti su vietos bendruomenių lyderiais, kuriems tai ne tik papildomas finansavimo šaltinis, bet ir puiki proga sutelkti bendruomenę, realiais darbais tvarkant savo aplinką prisidėti prie viso miesto gėrovės.

Žinoma, toks sprendimo būdas bent iš pradžių sulauktų abejojančiųjų ir prieštaraujančiųjų. Kai kam kiltų pavydo priepuoliai, kai kaimynai iš gretimo namo už tą patį gatvės šlavimą (ką ir šiaip laisvalaikiu daro) dar gautų vieną kitą dešimtinę. Žinoma, reikėtų spręsti ir dalijimosi technika, jos priežiūros klausimus. Viskas pavyksta, kai sprendžiama. Svarbiausia, kad ilgainiui būtent toks sprendimas – miesto klausimus atiduoti spręsti patiems miestiečiams – gali užtikrinti, kad, iškritus sniegui ar pašvietus saulutei, nebereikės ieškoti kaltų.