Neseniai "Kauno dienoje" pasirodęs straipsnis apie vertimų biurą Kęstučio gatvėje sulaukė didelio ažiotažo. Į dienraščio redakciją kreipėsi ne vienas skaitytojas, kuris teigė nusvilęs nagus tame pačiame vertimų biure. Kai kurie iš jų pasakojo net nebandę ieškoti teisybės, tačiau tam pasiryžusieji teigė nusivylę, kai  išsiaiškino, kad jos paieškos be galo sunkios.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) pasiryžusi apginti arba teisinga linkme nukreipti nepatenkintą dešros arba batų pirkėją, tačiau pasipiktinusiesiems vertėjų paslaugomis mažai kuo gali padėti.

Kęstučio gatvėje vertimų verslu besiverčianti Eglė Ernesta Lumbienė į VVTAT specialistų akiratį buvo patekusi du kartus. Abu kartus tarnyba buvo vartotojų pusėje, tačiau E.E.Lumbienė spjovė į specialistų nurodymus grąžinti pinigus.

Už tai VVTAT ją nubaudė pačia griežčiausia, bet juokinga bausme – E.E.Lumbienę prikalė prie gėdos stulpo – apie jos prasižengimus paskelbė VVTAT internetiniame puslapyje.

"Tarnyba savo darbą padarė, bet jos sprendimai yra labiau rekomendacinio pobūdžio. Matyt, vartotojams belieka kreiptis į teismą, kuriame su tarnybos sprendimu turėtų būti lengviau ieškoti teisybės", – svarstė VVTAT Viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialistas Kęstutis Stirbys.

VVTAT bejėgiškumu nusivylę vartotojai ketina kreiptis į teismą, tačiau ar jų pastangos bus vainikuotos sėkme, dar nežinia.

Lietuvos vertėjai neretai dirba su Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) išduotais verslo liudijimais. Kad jį gautų, jie neturi pristatyti jokio kvalifikaciją įrodančio dokumento, o už neprofesionaliai atliekamą veiklą atimti verslo liudijimo įstatymas nenumato.

Padėties neskuba keisti nei Vyriausybė, nei patys vertėjai. Lietuvos vertėjai gali priklausyti Lietuvos vertėjų asociacijai arba Lietuvos vertėjų gildijai, tačiau jos pirmininkas Valentinas Kulinič teigia, kad vertėjai yra gana pasyvūs ir imtis permainų neskuba.

– Ar kas nors reglamentuoja vertėjų darbą?

– Šioje srityje Lietuvoje nėra tvarkos ir vertėjų darbo praktiškai niekas nereglamentuoja. Stojantieji į Vertėjų gildiją pasirašo po garbės kodeksu, bet jis neturi jokios teisinės galios. Vertėjas tik pasižada etiškai dirbti. Lietuvoje nėra jokių įstatymų, kurie tiesiogiai reglamentuotų vertėjų darbą, todėl man visiškai nekeista, kad VVTAT nieko negali padaryti. Galima pritaikyti baudžiamąją atsakomybę už melagingą vertimą, bet neteko girdėti, kad kada nors tai buvo padaryta. Būna nekokybiškų vertimų, bet kažin ar pavyktų apkaltinti vertėją dėl tyčinio melagingo išvertimo. Galima sakyti, kad vertėjai dirba neprižiūrimi. Gal situaciją turėtų keisti patys vertėjai, tačiau, mano akimis, šiuo klausimu vertėjai yra gana pasyvūs.

– O kokia yra užsienio patirtis?

– Užsienyje yra labai galingų vertėjų asociacijų, tačiau neretai jose narių yra vos ne mažiau nei asociacijų priešininkų. Daug kur padėtis panaši, kaip ir Lietuvoje, tačiau daugelyje šalių veikia prisiekusių vertėjų institucija.

Prisiekęs vertėjas turi tokį statusą kaip pas mus notaras. Jis turi savo antspaudą, kuriuo gali tvirtinti vertimus. O pas mus vertimų negali tvirtinti net pats notaras, nors notarų įstatyme tokia veikla numatyta. Tačiau joks notaras to nesiima daryti, nes, būdamas teisininku, jis supranta, kad tokios atsakomybės negali prisiimti, net jeigu jis puikiai moka kalbas. Vertimui reikia tam tikros kvalifikacijos, kurios notaras neturi. Todėl notaras tik patvirtina vertėjo parašą. Prisiekusieji vertėjai prisiima kur kas daugiau atsakomybės, todėl ir klientai jais gali kur kas labiau pasitikėti.

– Gal teko girdėti, kad padėtis Lietuvoje keisis?

– Turiu projektinį dokumentą, kuriuo kuriamas vertimų kokybės standartas, kuris galios visoje Europos Sąjungoje. Gal, jam įsitvirtinus, atsiras pagrindo griežčiau kontroliuoti vertimų veiklą, bet vėlgi tas standartas labiau taikomas vertimų įmonėms.

– Ar yra daug kolegų, teršiančių vertėjo vardą Lietuvoje?

– Tyčia niekas vertėjų vardo neteršia, bet faktas, kad yra daugybė nekvalifikuotų vertėjų. Dėl jų ir vertimų kainos nerealiai žemos. Ypač tai pasakytina apie vertimus iš rusų ir į rusų kalbą. Kažkodėl manoma, kad versti iš rusų kalbos kiekvienas kvailys gali. Už tai mokami centai, bet toks reiškinys neturi jokio loginio paaiškinimo.

Vadovaujantis tokiu pavyzdžiu, atrodo, kad iš anglų kalbos verčiantis vertėjas blogai moka šią kalbą ir jam reikia daugiau dirbti, kad išverstų tekstą. Iš bet kurios kalbos verčiantis vertėjas turi labai gerai mokėti dvi kalbas.

Pas mus vertėju gali būti bet kas. Pasiimkite verslo liudijimą arba individualios veiklos pažymėjimą ir galite skelbtis esantis vertėju. Kuo žemesnes kainas pasiūlysite, tuo daugiau užsakymų gausite.

– Lietuvoje trūksta kvalifikuotų vertėjų?

– Manau, kad trūksta. Jų galima būtų parengti daugiau. Vilniaus universitetas rengia labai gerus specialistus, bet ten be galo sunku įstoti, nes į šias studijas priimama kur kas mažiau studentų, nei yra norinčiųjų. Kauno technologijos universitetas rengia techninio vertimo specialistus. Taip pat vertėjus rengia Vilniaus kolegija. Tačiau nebūtina, kad vertėjas būtų baigęs šią specialybę.

Negirdėjau, kad kuriose nors valstybėse būtų griežtai kontroliuojama, kad šia veikla gali užsiimti tik filologas arba diplomuotas vertėjas. Bet koks žmogus turi teisę užsiimti bet kokia veikla, jeigu jis jaučia, kad turi tinkamą kvalifikaciją ir žmonės patenkinti jo darbu. Kodėl gi ne. Yra labai daug kvalifikuotų vertėjų, kurie neturi nei filologo, nei vertimų specialisto diplomo.