Vieno pusdienio kelionė į Kelmę

Gyvenimas provincijos mieste iš esmės yra gana nuobodus, tačiau nejučia imi galvoti, kad tai vienas didesnių provincijos malonumų ir privalumų, kurie ateityje taps ištekliais. Jei tik jų nesugriaus vietinės valdžios. Čia yra daug erdvės – manau, kad erdvė kartu su tyru geriamuoju vandeniu bus ateities prabangos prekė pasauliniu mastu. Todėl vedami tiek smalsumo, tiek pavasarinio nuobodulio vieną saulėtą savaitgalį nusprendėme su 3-ejų metų sūneliu nuvažiuoti į Kelmę, kadangi nėra tekę ten būti, o tik pravažiuojant miestas pasirodė gražus. Juo labiau kad nuo Raseinių – tik 15 min. kelio automobiliu.

Manau, kad apie Kelmę galima rašyti nemažai. Įdomu tai, kad iš pirmo žvilgsnio šis miestas turi savyje tikro miesto genotipą, to neretai trūksta nedideliams Lietuvos miestams. Žiūrint iš įvairių apžvalgos taškų, Kelmėje yra net trys vertikalios dominantės: dvi sakralinės ir viena pasaulietinė. Tai yra gerai, nes toks erdvinis pasivaržymas visada byloja apie tai, kad čia yra potencialas kūrybinei įvairovei. Bet labiausiai mus sužavėjo ne tas miestiškasis materialusis aspektas, bet transcendentinio potyrio galimybė, kurią pasiūlo Kelmė. Tiesą sakant, lengvas misticizmas, grįstas mitologija, bei santykio tarp natūros ir kultūros akcentavimas galėtų būti visos Lietuvos prekės ženklu.

Gal ir pasirodys keistai, bet mus labiausiai sužavėjo ne tvarkingos miesto gatvės, dvaras ar dvi bažnyčios, bet senosias Kelmės kapinės. Nežinau, ar intesionaliai, ar intuityviai jos paliktos natūraliam nyksmui: akmenys apsitraukė samanomis, geležis grįžta į rūdos būseną. Jei ne stambių akmenų tvora, irgi besislepianti po sąmanomis, netgi nepagalvotum, kad čia kapinės, – parkelis, ir tiek. Taigi tai vieta, kur po truputį kultūra virsta (grįžta) į natūrą. Ir tai yra gražu, nes atitinka gyvenimo ir visatos dėsnį – niekas iš niekur neatsirada ir niekas niekur nepranyksta, keičiasi tik egzistavimo būsena.

Mąstykime toliau. Nyksmas yra nepelnytai nurašomas. Civilizacinė kultūra, tiksliau, civilizacinis būvis kaip nutolimas nuo kultūros išaukština materialų pasaulį ir daiktus jame. Todėl mes susiduriame su tiesiog absurdišku ir mūsų menkumą iliustruojančiu noru – įpaveldinti, įpaminklinti, pastatyti paminklą įvykiui, užuot savyje išlaikydami prielaidas kokio nors atmintino įvykio padauginimui savo gyvenimais ir sprendimais jame. Užuot iš geros istorinės architektūros sėmęsį įkvėpimo gerai naujai architektūrai kurti, mes įstatymu apsaugome materialią substanciją.

Tačiau visa tai niekaip negarantuoja išlikimo to, kas sudaro kiekvieno objekto pagrindą. Tai yra esmė – kultūrinė geba suvokti, kur reikia papildyti natūrą kultūra ir kur vis tiek reikėtų atsitraukti. Egzistavimo pagrindas yra žinios, tačiau ne vien tos, kurias galima įgyti mokykloje ar universitete. 1958 m. Michaelis Polanyi aprašė specifinį žinių tipą, jas pavadindamas tyliosiomis, numanomomis žiniomis (angl. tacit knowledge). Tai žinios, kurių neįmanoma perduoti kodifikuota ženklų sistema: kalba,raštu, jos ateina per patirtį. Galima sakyti, kad tai subtilesnis ir gilesnis "know-how" aspektas. Taigi egzistencinis žinojimas, leidžiantis panaudoti visą vienos ar kitos kultūros praeitį.

Eidamas Kelmės senosiomis kapinėmis vis galvojau – iš kur tas toks lietuvių tautos noras ir įprotis ant kapo užveisti daržus – apskritai perdėtai prižiūrėti artimųjų kapus. Dėl oficialios mokslinės versijos reikėtų pasikonsultuoti su etnologais, bet kažkaip intuicija pakuždėjo, kad tai bus susiję su savotišku kolektyviniu nevisavertiškumo kompleksu, kai tiek individas, tiek ir visuomenė turi vien sutrūkinėjusią istorinę atmintį. Lietuvis, kaip kultūrinis žmogus, turi gilų ryšį su praeitimi, tačiau sunki materialinė-civilizacinė istorinė patirtis nulėmė netikslų "tacit knowledge" supratimą.

Lietuviška sąmonė, kai pagalvoji, iš tikrųjų yra įstrigusi savotiškoje limbo būsenoje, kurią galime įvardyti kaip tarpsmą tarp primityvios, bet kartu ir holistinės visa apimančios kultūrinės sferos ir tarp specializuotos ir struktūruotos civilizacinės sferos. Todėl dažnai perdėtas kapo "ravėjimas" tėra būdas civilizacinėmis ir materialiomis priemonėmis gaivinti kultūrinę dimensiją, grįžti į pasaulio vienovės supratimo gebėjimą. Ir nors Vydūnas rašė, kad "materija yra dvasia sustingimo būsenoje", mes vien kultivuodami materiją matysime tik tos vadinamosios dvasios dalį. Kita vertus, praeities sureikšminimas ir jos išskyrimas iš utilitariosios dabarties bei bandymas susakralinti per vien tik jai skirtą veiksmą ar materialinį artifaktą nėra vien blogis savaime. Tai kaip tik parodo tą troškimą ir norą – tiesiog būtinybę suprasti savo kultūrinę esmę.

Jei ne stambių akmenų tvora, irgi besislepianti po sąmanomis, netgi nepagalvotum, kad čia kapinės, – parkelis, ir tiek. Taigi tai vieta, kur po truputį kultūra virsta (grįžta) į natūrą.

Taigi, kas yra esmė? Savo knygoje "Laukinis mąstymas" prancūzų antropologas Claude'as Lewi-Straussas aprašo daugybę atvejų, kai primityvios čiabuvio gentys, anuo laiku vadintos laukiniais, sugebėdavo savo aplinką suvokti visiškai integraliai ir nedalomai. T.y. jų, jokio išsilavinimo ir civilizacinio patyrimo, rašto neturinčių žmonių gebėjimai klasifikuoti savo aplinkos augalus, gyvūnus ir kitus objektus buvo pažengę į mokslui neįveikiamą lygį. Šiaurės Amerikos indėnų gentys išgyvendavo ir klestėdavo tokiose vietose ir tokiomis sąlygomis, kokiose atvykę kolonistai, turėdami daug kartų pažangesnes technologijas, skursdavo. Civilizacijos ragavusiai bet kuriai kultūrai toks suvokimas yra nebeįmanomas, tačiau esmė kaip teisinga tyliųjų žinių interpretacija yra pojūtis kultūrinių (primityvių, bet holistinių) ir civilizacinių (techninių, bet specializuotų) erdvių suderinimas.

Galiausiai remdamiesi paveldo teoretiko, filosofo Vasilio Ganiatso įžvalgomis matysime, kad paveldo objektai, taigi ir nyksme esančių kapinaičių transcendentinis potencialas ir gyvybingas miestovaizdis – yra provaizdžiai to, ką turime pasiekti. Visai Lietuvai yra būdingas glaudus natūros ir kultūros santykis, geriausias to įrodymas – archetipinis Lietuvos kultūros paveldo objeKtas yra piliakalnis, kur kultūra statoma ant natūros, pastarosios neperkeičiant, o tik atsargiai papildant. Taigi, absoliučios ramybės kaip transcendentinės tikrovės pagavos galimybės ir veržlaus fizinio gyvenimo suderinamumas – tai naratyvas, matomas daugelyje Lietuvos miestų. Tačiau kiekviename miestelyje tai reiškiasi vis kitomis priemonėmis. Ragindamas visus aplankyti Kelmę ir neapsiriboti tipinėmis lankytinomis vietomis, aš pats jau svarstau, kur trauksime su šeima kitą savaitgalį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Miglė

Miglė  portretas
Laba diena, esu iš Kelmės. Jūsų įžvalga tiesiai į dešimtuką - senosios Kelmės kapinės yra NEREALIOS visom prasmėm: tiek (savotišku/neišvengiamu) nyksmo grožiu, tiek pačiu virsmu iš materijos į natūrą.... Kartu labai gaila, kad unikalūs kalvystės dirbiniai niekam neįdomus net kaip to meto autentika, kurią verta ir reikia dokumentuoti...... Ačiū už straipsnį - pasirodo, kažkas mato tą patį, ką ir aš matau:)))))

dar

dar portretas
Laukiame daugiau jūsų įdomių straipsnių.

nuomonė

nuomonė portretas
Lietuviai-paskutiniųjų Europos pagonių palikuonys, gal dėl to čia tradicijos kiek kitokios,negu anksčiau krikščioniškomis tapusių tautų.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Apie katinus ir batus. Beveik
    Apie katinus ir batus. Beveik

    Neseniai, darbuojantis prie vieno projekto, nemažai teko padiskutuoti apie kerštą. Tiesa, minėtu atveju kontekstas buvo visiškai kitas (gerokai rimtesnis ir jautresnis), tačiau privertė susimąstyti apie kartais menkus, o kartais visa griaun...

    2
  • Kondicionierius smegenims
    Kondicionierius smegenims

    Artėjanti kalendorinė vasara vėl sukėlė aistrų dėl pailgintų mokslo metų. Šiemet prie jų dar prisidėjo "uodega". Tiesa, piketų, kaip pernai, nebesigirdi, bet šurmulio netrūksta. Siaubas, piktinasi kai kurie mokytojai, vaika...

  • Tik dūmai ir miražai
    Tik dūmai ir miražai

    Šių metų balandžio 15-ąją viena žymiausių originaliojo gotikos architektūros stiliaus šventovių – Paryžiaus Dievo Motinos katedra (Notre-Dame de Paris, statyta 1163–1345 m.) skendo liepsnose. Vis dėlto ugnis nebuvo vieninte...

    6
  • Kodėl metų pabaigoje gali pabrangti dyzelinas
    Kodėl metų pabaigoje gali pabrangti dyzelinas

    Veikiausiai atsimenate, kad praėjusių metų kelias lapkričio savaites dyzelino kaina degalinėse buvo tokia pati kaip benzino. Kadangi buvome įpratę, jog benzinas už dyzeliną brangesnis, nauja kaina daugelį nustebino. Nors dabar kainų skirtumas vėl p...

  • Austrijos politinis skandalas sumaišė Europos ultradešiniųjų kortas
    Austrijos politinis skandalas sumaišė Europos ultradešiniųjų kortas

    Viena – puiki vieta kurti filmus apie šnipus. Žanro klasika – principų nesilaikantys vietiniai veikėjai ir besikišantys pašaliečiai, dideli statymai ir niekšiškos suktybės – atpalaiduoja ir išple...

  • Niekinė kova su vampyrais
    Niekinė kova su vampyrais

    Jau sekmadienio vakarą paaiškės, kas bus naujasis Lietuvos Respublikos prezidentas, į kurį piliečiai (bent jau dalis jų) deda dideles viltis. Viltis, kad bus pažabota korupcija, sumažintas biurokratinis aparatas ir viešasis sektorius, kur...

    3
  • Auksiniai liūtai morkų neėda
    Auksiniai liūtai morkų neėda

    Šis pavasaris Lietuvai turtingas puikiomis žiniomis apie mūsų menininkų pasiekimus užsienyje. Mirga Gražinytė išrinkta geriausia pasaulyje dirigente, Asmik Grigorian – geriausia operos soliste. Euforija dėl muzikių pasiekimų netru...

  • Duok Dieve sveikatos
    Duok Dieve sveikatos

    Duok Dieve sveikatos, o visa kita užsidirbsime. Taip ar panašiai prašo dauguma protingų žmonių, netgi tie, kurie gerokai abejoja arba netgi neigia Jo buvimą. Beje, kalbant apie neigimą, tai labai reliatyvu laike. Kartkartėmis džiaugiuosi,...

    1
  • Vaikiška ne tik „Eurovizijos“ liga
    Vaikiška ne tik „Eurovizijos“ liga

    Po "Eurovizijos" nakties pabudome be fanfarų. Išaušus dar kartą sužinojome, kad šis konkursas – viso labo tik žaidimas. Kaip ir futbolas pas mus – tik žaidimas. Ir rankinis, ir tinklinis, ir ledo ritulys, ir &sca...

    2
  • Šešėlis apgauna tik jį toleruojančius
    Šešėlis apgauna tik jį toleruojančius

    Šią savaitę Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) atstovus dažniau nei įprastai sutiksime įvairiose viešose vietose, nes VMI aktyviai prisijungia prie „Baltosios bangos“ akcijos „&...

    1
Daugiau straipsnių