Kelios dešimtys nesankcionuotų protesto akcijų skirtinguose miestuose, dešimtys tūkstančių jų dalyvių, šimtai sulaikytųjų, – socialiniai tinklai ir užsienio žiniasklaida sklidina diskusijų apie įvykius Rusijoje. Jose – nedrąsi viltis, kad šios akcijos – ženklas, jog Rusijoje esama tikros pilietinės visuomenės, kurios rankose – raktai nuo demokratijos.

Gal Spalio perversmo šimtmetį švenčiančioje Rusijoje iš tiesų bręsta naujas pavasaris – nauja perestroika, pratęsianti ir šįkart baigsianti prieš trečdalį amžiaus pradėtas demokratines reformas?

Formali protestus išprovokavusi priežastis – opozicijos filmas apie slaptus premjero Dmitrijaus Medvedevo turtus "Youtube" sulaukė 12 mln. peržiūrų. Skaičius įspūdingas, net jei dalį šių peržiūrų sugeneravo užsienio vartotojai. Teigiamą įspūdį palieka ir protesto minios veidai – jauni žmonės, matę gyvenimą ne SSRS, bet Vakaruose. Į gatves jie išėjo žinodami, kad sulauks nemalonumų iš teisėtvarkos, mokyklų, universitetų, darboviečių. Tačiau ar vien to pakanka Rusijos pavasariui išaušti? Ar jie nori galimybių ne tik sočiai pavalgyti, bet ir laisvai kalbėti bei mąstyti?

Gal Spalio perversmo šimtmetį švenčiančioje Rusijoje iš tiesų bręsta naujas pavasaris.

Filmas apie D.Medvedevo turtus – toli gražu ne pirmas valdantįjį elitą diskredituojantis projektas. Daugiau ar mažiau auditorijos yra pasiekę tyrimai apie Sočio olimpinių statybų vykdytojų nusikaltimus, dopingu permirkusį sportą, velionis Borisas Nemcovas spėjo surinkti įrodymų apie Rusijos armijos buvimą Ukrainoje. Ir nors Vladimiro Putino šešėlis – kiekvieno šio tyrimo paraštėse, kritikos epicentre atsiduria ne jis, bet korumpuoti valdininkai, verslininkai, generolai.

Bent kiek praprususioje visuomenėje šių argumentų seniai būtų pakakę naujajam Persitvarkymo sąjūdžiui, tačiau pastarąjį šimtmetį Rusijoje tokie buvo įmanomi tik nuleisti iš viršaus. Kai permainas paskelbia aukščiausią valdžią turintis Komunistų partijos generalinis sekretorius ar prezidentas – kaip tai buvo per rugpjūčio pučą.

Artimiausiu metu Rusijoje labiausiai tikėtinas jau ne kartą pasikartojęs scenarijus: protestų dalyviai sulauks asmeninių represijų, Aleksejaus Navalno kaip demokratijos kankinio įvaizdis dar sustiprės, o į virtuvių pogrindį sulindusi tauta gyvens laukdama, kad rinkimų išvakarėse senasis prezidentas atsikratys korumpuotos aplinkos ir taip neskausmingai transformuosis į naująjį. Ir šįkart kaip niekad norėtųsi klysti.