Štai praėjusią savaitę kelius prižiūrinti įmonė pranešė puikiąją žinią, turinčią reikšti magistralinį rūpestį baisiaisiais Lietuvos žvyrkeliais: esą siekiant išsaugoti jų dangos ilgaamžiškumą, kai kuriuose valstybinės reikšmės keliuose įvedami krovininio transporto judėjimo ribojimai.

Kitaip tariant, biurokratinis pakaušis diktuoja ne sprendimą kuo skubiau asfaltuoti tą žvyruotą šalies gėdą, o tiesiog primityviai uždrausti eismą. Nonsensas, konvertuotas iš sovietmečio.

Analogijų šiais laikais galime regėti ir daugiau. Sužinoję apie duobę kuriame nors ruože, kelininkai atlekia įsijungę gelsvuosius švyturėlius ir puola ne ją lyginti, o problemą padabina įspėjamaisiais ženklais „Nelygus kelias“.

Konkretus pavyzdys – Nevėžio dešiniajame krante esanti Vosiškių gyvenvietė. Vieninteliame ją kertančiame kelyje gal jau 20 metų tyko maždaug penkių metrų ilgio kraterių ruožas. Ne vienas automobilis čia „pramušė“ karterį, ne vienam sproginėjo oro pagalvės. Tačiau ta vieta kažkodėl ne tvarkoma, o tiesiog tik apie duobes perspėja ženklų miškelis, prieš tai, žinoma, dar kilniaširdiškai pareikalavęs mažinti greitį.

Neprisikabinsi – taip tarsi pasirūpinta eismo dalyvių saugumu, tačiau toks „rūpestis“ vis tiek yra situacija aukštyn sėdmenimis.

Ir problema čia – ne resursai. Problema – sovietinio mąstymo grybiena, abejingumas žmonėms, chroniškas atsakomybės stygius, o gal ir jo ekscelencija klinikinis bukumas.

P. S. Jie vis tiek statys Nacionalinę koncertų salę. Dabar jau už 121 milijoną. Na, dar vertybių saugyklą su kompetencijų centru už 30 mln. eurų. O kas sakė, kad prioritetas – gynyba? Invazijos lauksime išsaugoję vertes ir kompetentingai dainuodami.