Virusai: mirtina kombinacija

1935 m. spalio 3 d. Abisinijos imperijoje kilo itališkojo Benito (1883–1945) viruso protrūkis. 1936 m. gegužę infekcija jau buvo pasiekusi imperijos sostinę Adis Abebą ir Jamaikos žolės rūkytojų garbinamas monarchas Haile Selassie I (1892–1975) buvo priverstas evakuotis iš šalies.

Sakoma, jog per 17 mėnesių trukusią pandemiją, Benito pasekėjai ten ne tik panaudojo sunkiąją artileriją, aviaciją, bet ir vadinamąsias garstyčių dujas (ipritą).

Taip pat italai kaltinami sąmoningu taikių gyventojų ir Raudonojo kryžiaus furgonų apšaudymu bei žiauriomis represijomis sostinėje Adis Abeboje (1937 m. vasario 19–21 d.). Jomis siekta atkeršyti už nepavykusį pasikėsinimą į maršalą Rodolfo Graziani (1882–1955).

Po oficialios aneksijos (gegužės 7 d.) Abisinijos imperija buvo sujungta su italų valdytomis Eritrėjos žemėmis ir jų kontroliuota dabartinio Somalio dalimi, o visas šis tvarinys buvo iškilmingai pavadintas Italijos Rytų Afrikos provincija (Africa Orientale Italiana).

Kol Benito siautėjo Abisinijoje, kitas, Adolfo (1889–1945) virusas, nebepasitenkindamas Vokietijos organizmu, vis agresyviau ir įžūliau siekė plėsti savo gyvybinę erdvę (vok. Lebensraum) Europos ir pasaulio kūne.

Dar 1936 m. kovo 7 d. jis įsakė savo bakterijoms susigrąžinti Vakarų Vokietijos Reino krašto kontrolę (šios žemės 1919 m. Versalio sutarties nutarimu buvo dezinfekuotos).

Tų pačių metų liepos 17 d. Europą sukrėtė dar vienas pandemijos protrūkis. Šį kartą Pirėnų (Iberijos) pusiasalyje, mat čia dėl galimybės valdyti Ispaniją susigrūmė "Populiarusis frontas" (įvairių rūšių socialistinis, bolševikinis ir anarchistinis marmalas) bei nacionalistai (maištaujantys kariškiai, monarchistai, krikščionys).

Nors bene visos Europos valstybės šio konflikto atžvilgiu buvo paskelbusios neutralitetą, iš jų įvairiausio plauko asmenys, ginklai ir technika pasiekdavo abi kariaujančias puses.

Tuo metu "Populiarusis frontas" daugiausia paramos sulaukė iš Meksikos ir Sovietų Sąjungos, taip pat demokratinių šalių (pvz., Prancūzijos), o nacionalistai – iš Adolfo ir Benito šalininkų.

Antai iš Vokietijos atvykęs oro pajėgų Kondoro legionas (vok. Legion Condor) ne tik padėjo Francisco Franco Bahamonde (1892–1975) šalininkams įgyti pranašumą kovoje, bet ir praktikavosi mėtyti bombas ant civilių gyventojų.

1937 m. balandžio 26 d. Kondoro legionas subombardavo Baskų regiono miestą Gerniką.

1938 m. prie Trečiojo reicho prijungus Austriją, Adolfo apetitas dar labiau išaugo ir jis, nepagrįstai kaltindamas Čekoslovakijos valdžią vokiečių etninės mažumos diskriminavimu, pradėjo reikalauti vadinamojo Sudetų krašto, kuriame beveik ketvirtadalį gyventojų sudarė etniniai vokiečiai.

Pradėta kone atvirai grasinti pandemija ir 1938 m. rugsėjo 30 d. Miunchene vykusios operacijos metu gydytojai Arthuras Neville‘as Chamberlainas (1869–1940) ir Edouardas Daladier (1884–1970) priėmė kontroversišką sprendimą.

Sveikutėlė Čekoslovakijos dalis, Sudetų kraštas, buvo amputuotas ir atiduotas Adolfui mainais į pažadą nesigviešti jokio kito Europos organo.

Benito ir jo žentas, ilgametis Italijos užsienio reikalų ministras Gian‘as Galeazzo‘as Ciano‘as, per Miuncheno operaciją atliko tarpininkų-anestetikų vaidmenis.

Parvykęs namo, A.N.Chamberlainas atrodė itin patenkintas rezultatais, o susirinkusiems žurnalistams pasigyrė: "Mieli bičiuliai, antrą kartą mūsų istorijoje britų ministras pirmininkas garbingai parveža taiką grįždamas iš Vokietijos. Esu tikras, kad ši taika truks iki mūsų dienų galo. Eikite namo ir ramiai miegokite."

1939 m. kovo 15 d. Adolfas pažadą sulaužė duotą pažadą ir okupavo likusias tuometės Čekoslovakijos dalis.

Tų pačių metų balandžio 1 d. baigėsi karas Ispanijoje. Pergalę šventė nacionalistai, o žymi ispanų bolševikė Isidora Dolores Ibarruri Gomez (1895–1989), dar 1936 m. rėkavusi "No Pasarán!" ("Jie nepraeis!"), buvo priversta grįžti į savo ideologinę tėvynę – Sovietų Sąjungą.

Po kelių dienų, balandžio 7-ąją, Benito virusas ėmė skverbtis į dar vieną suverenią valstybę, šį kartą Balkanų pusiasalyje stūksojusią Albanijos karalystę, kurios užgrobimas leido perimti ir Adrijos jūros kontrolę.

1939 m. gegužės 22 d. Vokietija ir Italija oficialiai įteisino savo santykius vadinamuoju Plieno paktu. Šia sutartimi ne tik buvo galutinai sužlugdytos demokratinių šalių politikų viltys paversti Benito bakteriofagu, galinčiu prisidėti prie Adolfo viruso naikinimo, bet ir nulemtas paties Benito likimas.

Tų pačių metų rugpjūčio 23 d. Vokietija pasirašė dar vieną sutartį, šį kartą su Sovietų Sąjunga. Daugelis virusologų tikėjo, kad raudonasis maras ir nacionalsocialistinė gonorėja netoleruoja viena kitos, o karas Ispanijoje būdavo pateikiamas, tarsi šios tezės patvirtinimas, tačiau rugsėjo 1 d. bolševikų ir nacistų priešiškumo teoriją į miltus sumalė pats fiureris.

Kreipdamasis į Vokietijos žmones pandemijos Lenkijoje proga, jis pareiškė: "Bet kokia mūsų tautų kova bus tik kitiems į naudą. Todėl mes nusprendėme sudaryti paktą, kuris visiems laikams pašalins bet kokio mūsų šalių konflikto galimybę. Šis dokumentas įpareigoja mus tartis tam tikrais Europos politikos klausimais. Jis suteikia galimybę ekonominiam bendradarbiavimui ir, svarbiausia, užtikrina, kad abi šios galingos valstybės neeikvos jėgų kovodamos viena prieš kitą. Bet kokios Vakarų pastangos sukelti priešpriešą nuo šiol pasmerktos žlugti."

Rugsėjo mėnesį vykusioje invazijoje į Lenkiją Benito nedalyvavo, o prie globalios pandemijos prisijungė tik 1940 m. birželio 10-ąją, vokiečiams užtikrintai skverbiantis į Prancūziją.