Smagu matyti reklamas, kai prekybos centrai siūlo pigiau nusipirkti melionų, šokoladų, teflono keptuvių ar moliūgų. Atrodytų, kad brangymečiu parduotuvėse net nekvepia. Apie viską bei visus pagalvota, ir infliacijos nebėra.

Tačiau tokie nupiginimai iš tiesų yra tik visai kitokių procesų dekoracijos. Iš tikrųjų maisto kainos Lietuvoje vis kyla ir kyla. Vos galą su galu suduriančius žmones teisėtai piktina tai, kad būtiniausių prekių kainos didinamos nepagrįstai. Akivaizdžiausias pavyzdys čia pat – Klaipėdos žuvų aukcione parduodamos menkės. Pastarąją savaitę žvejai trimitavo, kad menkių supirkimo kaina pasiekė pačią žemiausią ribą. Žvejams už menkių kilogramą nebuvo siūloma nė trijų litų, kai pernai supirkdavo po šešis. O turguje ar prekybos centruose šių žuvų įsigysite kur kas brangiau. Menkių kilogramas parduotuvėje nenukrito žemiau kaip 12 litų.

Priežasčių pakelti kainas gamintojai ir prekybininkai visada atras. Pakilo degalų kainos – brangiau mokėsime ir už maisto produktus. Keliais procentais padidėjo grūdų supirkimo kainos – už duoną mokėsime 20 proc. brangiau, nepaisant to, kad grūdų kaina duonos kainoje sudaro vos 5 proc.

Atvirkštinio proceso niekada nebūna. Kodėl pernai atpigus degalams maisto produktų kainos vis vien šovė į viršų? Minimalus darbo užmokestis nedidėja jau metus, tačiau kainos per tą laiką šoktelėjo taip, kad jau net sunku ir suskaičiuoti.

Dabar prekybininkai puikiausiai naudojasi padidėjusiu pridėtinės vertės mokesčiu. Mėsai nuo šių metų pradžios imtas taikyti nebe 5, o 19 proc. pridėtinės vertės mokestis. Vadinasi, mėsa lyg ir turėjo brangti tik 14 proc., tačiau kai kurių jos produktų kainos šoktelėjo ir 50 proc.

Keisčiausia, kad maisto produktų kainų augimas, nepaisant to, ar priežastis yra brangesni degalai, padidėjęs darbo užmokestis ar pakilę mokesčiai, visuose prekybos centruose būna kone identiškas. Skirtumas – vos keli centai.

Tai negi valdžia vis dar drįs neigti, kad tarp didžiųjų prekybos centrų galėtų egzistuoti karteliniai susitarimai?

Kai prieš metus visuomenė buvo sunerimusi dėl visuose prekybos tinkluose sparčiai augančių maisto produktų kainų, tuometis premjeras Gediminas Kirkilas nedrąsiai pripažino, kad tarp prekybos centrų egzistuoja karteliniai susitarimai. Jis pats susitarė su "Maximos" savininkais, kad šie sumažintų kainas. Jas mažinti buvo "priversti" ir kiti prekybos centrai. Tačiau su kuo gali susitarti dabartinis premjeras?

Įdomu ir tai, jog mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma valstybinė institucija, kuri vadinama Konkurencijos taryba, turinti prižiūrėti, kad Lietuvos rinkoje nebūtų kartelinių susitarimų, neigia tokių egzistavimą.

Visi nori uždirbti. Ne išimtis ir prekybos tinklus valdančios bendrovės ir asmenys. Tačiau žmogui, ieškančiam, kaip nuraminti tuščio pilvo pretenzijas bent pigiausiomis kruopomis, labai nesmagu girdėti apie milijoninius prekybos tinklų pelnus.

Pernai Seime buvo pasiūlytas Kainų įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo būtų ribojami prekybininkų taikomi antkainiai maisto produktams. Tačiau toks projektas ir liko dūlėti stalčiuose. Aišku, galima diskutuoti apie tokio projekto neatitikimą laisvos rinkos principams. Bet juk šiandienė situacija taip pat neįprasta, reikalaujanti kiek kitokio požiūrio ir bent laikinų priemonių, kol krizė praeis. Nenormalu, kai menkė, gabenama nuo žvejo tinklo iki parduotuvės prekystalio, pabrangsta net keturis kartus.