Z.Drongis: „Svajojau ne apie tokią nepriklausomybę“

Z.Drongis: „Svajojau ne apie tokią nepriklausomybę“

Šeštadienio interviu apie kovą, pralaimėjimus ir viltis

Pasipriešinimo kovų dalyvį Zenoną Drongį gyvenimas vėtė ir mėtė.

Alytus – Klaipėda – Kaunas – Berlynas – Krasnojarsko kraštas – Klaipėda. Tokiu maršrutu išsibarstę garbaus klaipėdiečio gyvenimo prisiminimai. Tačiau kur jis bebūtų buvęs, širdyje visada degė noras ir viltis, kad Lietuva būtų laisva.

Vasario šešioliktąją 81 -ąjį gimtadienį švęsiantis Z.Drongis puikiai atsimena kiekvieną, net labai nemalonią kovos dėl nepriklausomybės detalę.

Gyveno šišionykščiai

– Ar esate tikras klaipėdietis?

– Uostamiestyje prabėgo mano vaikystė. Mano tėvas buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas. Todėl dėl jo rotacijos dažnai kraustėmės. Gimiau Alytuje, kelerius metus praleidome Kretingoje, o 1929 – aisiais atsikraustėme į Klaipėdą. Tuomet man buvo 4 metukai.

– Vadinasi, buvo prabėgę tik keleri metai, kai Klaipėda buvo prijungta prie Lietuvos. Kokios nuotaikos tuomet tvyrojo uostamiestyje?

– Kasmet sausio 15-ąją senosiose kapinėse, kur stovi paminklas sukilėliams, susirinkdavo minios žmonių, vykdavo didžiulės iškilmės, kariai šaudydavo salves. Klaipėdoje tuomet gyveno apie 40 tūkstančių gyventojų.

– Dabar čia įsikūrę bene penkis kartus daugiau žmonių, tačiau Klaipėdos dienos minėjimas dažniausiai lieka pamirštas. Juo domisi tik pavieniai gyventojai. Kaip manote, kodėl?

– O Jūs pats ilgai gyvenote Klaipėdoje?

– Į Kauną mūsų šeima išsikraustė 1936 metais. Mums ten gyvenant, į Lietuvą ir atėjo karas.

Dirbo telefonistu

– Žinau, jog gyvenimas Jūsų nelepino. Pradėjote dirbti vos sulaukęs šešiolikos. Kodėl?

– 1940 metais mano tėtį, nors jis turėjo majoro laipsnį, išmetė iš kariuomenės. Ne lietuviams jis buvo nereikalingas. Antpečius jam tiesiog nuplėšė. Vėliau jo niekas nenorėjo priimti į darbą. Mama, nors visą gyvenimą nedirbo, įsidarbino Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės chirurginiame skyriuje. Medicinos sesers atlyginimo išlaikyti šeimą neužteko. Todėl dirbti privalėjau ir aš.

– Kur toks jaunas įsidarbinote?

– Kauno telefono ir telegrafo stotyje dirbau telefonistu. Mano pareigos buvo priimti tekstą ir išsiųsti telegramą. Tačiau dirbau neilgai, nes pasitraukiau kovoti už Lietuvos nepriklausomybę.

– Kodėl taip nusprendėte?

– Nebuvo kitos išeities. Vieną dieną atėjau į darbą. Viršininkas paliepė eiti į kiemą ir sukrauti į automobilį visus stoties įrenginius. Laimei, kartu dirbusios moterys mane primokė, jog reikia pasislėpti, nes kitaip būčiau išvežtas į Rusiją. Po tos dienos darbo namo taip ir neparėjau. Jei būčiau ten ėjęs, tikriausiai būčiau gavęs kulką į nugarą. Pamačiau ant kalnelio sukilėlius ir patraukiau pas juos.

– Leiskite nupiešti situaciją. Jums šešiolika metų ir, išėjęs į darbą, savaitę negrįžote namo. Kaip reagavo tėvai?

– Mama jau buvo susitaikiusi, kad esu negyvas. Ji įkalbėjo tėvą aplankyti visas ligonines ir morgus. Tačiau manęs ten nerado. Kai po savaitės grįžau namo, mama vos neapalpo man ant rankų. Galbūt jos skausmas buvo toks didelis ir todėl, kad esu vienturtis.

– Paskui baigėte gimnaziją. Ką veikėte po to?

– Devyniolikmetis jaunuolis išgirdau, jog Žemaitijoje kuriama Tėvynės apsaugos rinktinė. Kaunas jau buvo visiškai pasimetęs, niekas nebedirbo. Todėl tėvams pasakiau, jog ketinu prisijungti prie partizanų, ir išvažiavau į Ylakius. Tėvas mane palaikė, suprato, nes pats buvo karininkas. Mama, žinoma, jaudinosi, tačiau nedrįso tėvui prieštarauti.

Abejonės dėl šūvio

– Buvote labai jaunas. Negi niekuomet nekilo svarstymų, kad galite žūti. Nebijojote rizikuoti savo gyvybe?

– Apie pavojų niekada nemąsčiau. Manau, ir kitiems tokių minčių nebuvo. Mes visi vieningai tikėjome, kad iškovosime savo šaliai nepriklausomybę.

– Tačiau Sedos kautynės, kuriose Jūs dalyvavote, buvo pralaimėtos. Kada galiausiai susitaikėte, jog Lietuva okupuota ir nėra galimybės išsilaisvinti.

– Niekada tuo netikėjau. Mano širdyje visada gyveno viltis, jog būsime laisvi. Mes stengėmės padėti savo kraštui tik todėl, kad nebūtų trėmimų. Dauguma kovojančių jaunuolių šeimos buvo ištremtos, tad jie labai norėjo susigrąžinti artimuosius.

– Tačiau niekas Jums už tokį ryžtą nepadėkojo...

– Kodėl? Už atiduotas jėgas nusipelniau penkiolikos metų trukusios tremties Narilske, Krasnojarsko krašte.

Po Sedos kautynių kitame mūšyje buvau sužeistas ir atsidūriau ligoninėje Hamburge. Po poros savaičių medikai manęs paklausė: „Lietuva okupuota, kur tave siųsti?“. Pasakiau, kad į Berlyną, nes ten gyveno mano teta. Jie taip ir padarė. Berlyne teta stengėsi, kad būčiau nesučiuptas. Vėliau grįžau į Lietuvą ir susiradau tėvus.

– Kokia buvo jų reakcija, kai pamatė kelerius metus pražuvusį sūnų?

– Nemaloniausia buvo tada, kai sužinojau, jog tėvas buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. Viename mūšyje jį sužeidė į ranką. Tėtis prisipažino, tuomet pagalvojęs, ar ne sūnus į jį šovė. Juk koviausi kitoje barikadų pusėje.

Įgijo ekonomisto išsilavinimą

– Kada galiausiai grįžote į Klaipėdą?

– 1971-aisiais. Galėjau grįžti anksčiau, nes mano bausmės laikas buvo pasibaigęs. Tačiau ten įsidarbinau visuomeninio maitinimo srityje. Nusprendžiau baigti aukštąjį mokslą. Įstojau neakivaizdžiai studijuoti į Maskvos prekybos institutą. Tiesą sakant, tai buvo stebuklas. Kai kurios partinės moterys nesugebėjo įstoti, o man pasisekė. Įgijau ekonomisto kvalifikaciją ir tada grįžau į Klaipėdą.

– Ar sunkiai sekėsi įsitvirtinti uostamiestyje?

– Nepasakyčiau. Tik grįžęs pradėjau dirbti restorane „Bildukas“. Buvau gamybos vedėjos pavaduotojas, tačiau gana greitai tapau vedėju. „Bilduke“ išdirbau iki pensijos. Kadangi aš buvau tremtinys, į pensiją galėjau išeiti sulaukęs 55 metų.

– O kodėl negrįžote į Kauną. Ar ten nebebuvo Jūsų tėvų?

– Gimdytojus 1948 metais ištrėmė į Sibirą. Grįžęs į Klaipėdą nuėjau kančių kelius, kad juos parsivežčiau į Tėvynę. Abu į ją grįžo dar gyvi. Tėvai, tiesą sakant, buvo praradę visas viltis kada nors pamatyti Lietuvą.

– Matėte ir šilto, ir šalto. Gyvenote ir nepriklausomoje, ir okupuotoje Lietuvoje. Sakykite, kaip jautėtės, kai Lietuva galiausiai sugebėjo išsivaduoti iš pančių?

– Kaip minėjau, savo vizijose visada regėjau šviesią Tėvynės ateitį. Todėl pats entuziastingai dalyvavau 1991 metų sausio 13 – osios įvykiuose. Kartu su kitais žmonėmis budėjau Klaipėdoje.

– Po šių dramatiškų įvykių prabėgo jau penkiolika metų. Ar Jūsų viltys gyventi nepriklausomoje Lietuvoje pasiteisino?

– Prisipažinsiu, jog ne apie tokią nepriklausomybę svajojau. Mane skaudina, kaip kai kurie veikėjai aiškina tautai, jog dirbo Lietuvos naudai. Įdomu kaip? Gal parašus po ištremiamų žmonių sąrašais raitė?

Tačiau, nepaisant visko, laisvė yra didžiausia vertybė.