Žiniasklaidos patikimumui apsaugoti reikia naujų priemonių

Miuncheno saugumo konferencija – bauginama vieta pristatyti naują idėją. Jos dalyviai – vieni svarbiausių ir labiausiai išmanančių žmonių pasaulyje. Atkreipti jų dėmesį sunku, sulaukti jų pritarimo – dar sunkiau. Kita vertus, jeigu nori kažką pakeisti, šis renginys yra tinkamas tokiam sumanymui pradėti.

Po 35 metų darbo žurnalistikoje suvokiau, kad mūsų pagrindinės prielaidos apie žiniasklaidą dabar yra klaidingos. Viena jų – kad tai yra idėjų rinka, kurioje gerosios idėjos paprastai įveikia blogąsias.

Iš tikrųjų konkurencijos spaudimas kokybę blogina, o ne gerina. Išgalvotų arba iškraipytų naujienų pranešimai ir reklamos, išnaudojančios baimę ir neapykantą, gali užgožti visa kita. Ši susilpnėjusi sistema tampa neapsaugota nuo piktavališkų veikėjų, galinčių naudotis menama (subsidijuojama) konkurencija ir bauginimais. Jeigu informacijos srautus paliekama formuoti vien komerciniam spaudimui, teisė priimti politinius sprendimus faktiškai parduodama pasiūliusiam didžiausią kainą. Trikdytojai taip pat išnaudoja pagirtinus žurnalistikos instinktus, pavyzdžiui, nešališkumą.

Kai išsakoma tokių susirūpinimo minčių, įprasta sulaukti atsakymo, pabrėžiančio cenzūros pavojus. Žinoma, juk nenorėtume, kad Tiesos ministerija spręstų, ką mums galima skaityti? Amerikiečiams, turintiems palaimingąją 1-ąją pataisą, pasibaisėtina pati mintis, kad viešosios tarnybos galėtų kištis kokiu nors būdu, varžančiu žodžio laisvę. Ir pro šias uolas nelengva praplaukti jokiai idėjai, kad galėtų būti taikomos kokios nors intervencijos demokratijai apsaugoti.

Manau, toks požiūris yra tingus ir nuteikiantis pralaimėjimui. Aišku, neturėtume patys veikti kaip Putinas, kad apsigintume nuo putinizmo. Vis tik turime ir kitokių priemonių.

Prieš kelis mėnesius Nacionalinis demokratijos fondas (JAV Kongreso finansuojamas strateginių tyrimų centras) kreipėsi į mane, kad parašyčiau straipsnį šia tema. Jis yra dalis ciklo apie „aštriąją galią“ (sharp power) – šis terminas apibūdina autoritarinių valstybių tikslingą nekarinių priemonių naudojimą demokratijoms pulti. Miuncheno konferencijoje šį pranešimą pristatėme kartu su Europos politikos analizės centru (Center for European Policy Analysis, CEPA), turinčiu biurus Vašingtone ir Varšuvoje; jame aš dirbu kaip neetatinis viceprezidentas.

Tarp kitų pažibų, sakiusių kalbas tuo pačiu laiku kaip ir mes, buvo „Facebook“ vadovas Markas Zuckerbergas ir Rusijos užsienio reikalų ministras. Taigi, apsidžiaugiau, kad tarp mūsų klausytojų buvo vienas JAV senatorius, aukšto rango administracijos atstovas ir buvęs Estijos prezidentas.

Kai kurie mano pasiūlyti sprendiniai yra technologiniai. Turime suteikti žiniasklaidos vartotojams galimybių geriau suprasti, koks yra informacijos šaltinis ir kas ją platina. Šias priemones gali reikėti paremti teisės aktais arba taisyklėmis.

Tačiau dar svarbesnės yra „norminančios“ priemonės, turinčios pakeisti mūsų, kaip asmenų, elgesį. Viena iš mano remiamų idėjų – atsakingos praktikos statutas, kurio įsipareigoję laikytis žiniasklaidos kanalai sutiktų būti paprastai patikrinti dėl tikrumo ir sąžiningumo. Kas yra žiniasklaidos priemonės redaktorius? Koks yra įstaigos fizinis adresas? Kokia yra klaidų taisymo politika? Šie klausimai nebūtų bandymai paveikti nuomonę: tiek fašistų, tiek komunistų laikraštis būtų pajėgus išpildyti šiuos reikalavimus. Ir tai būtų daroma savanoriškai.

Tačiau daugelis svetainių, skleidžiančių dezinformaciją, šių kriterijų neatitiktų. Ir nesugebėjimas išlaikyti šio patikrinimo būtų krentantis į akis.

Kitokio pobūdžio spaudimas yra ostrakizmas. Akademikai, publicistai, ekspertai ir kiti viešieji veikėjai neturėtų rodytis Rusijos arba Kinijos valstybinės žiniasklaidos kanaluose, tokiuose kaip RT.

„Kai jie nebegalės naudotis autoritetingais veikėjais, – rašiau aš, – šių kanalų priklausomybė nuo šarlatanų, savanaudiškų tikslų stūmikų ir propagandistų taps kompromituojančia – ir kenksminga.“ Reklamos užsakovai irgi turėtų jų vengti.

Dar vienas elementas – „minkštųjų taikinių apsauga“. Turėtume apsaugoti redaktorius, žurnalistus, akademikus, analitikus, aktyvistus ir kitus, tampančius priešiškų valstybių taikiniais. Jessikkos Aro – suomių žurnalistės, žiauriai persekiotos Rusijos trolių – pavyzdys yra pamokantis. Suomija dabar turi priemonių, kad tai niekada nepasikartotų. Jos veikia kaip saugiklis nuo būsimų atakų. Kitos šalys irgi turėtų imtis kažko panašaus.

Trumpai tariant, mes nesame beginkliai. Mūsų didžiausias silpnumas slypi mūsų galvose.



NAUJAUSI KOMENTARAI

-anglas ligonis ,susirupino kaip apsaugot

-anglas ligonis  ,susirupino kaip  apsaugot portretas
projankisku propogandonu mela nuo -tiesos....vis daugiau zmoniu patys narsyt pradeda po ziniu portalus visam pasauly ir kaip mat atsirenka ,kas sako tiesa ir kas meluoja....
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Pandemiją įveiksime susitelkę ir darniai dirbdami
    Pandemiją įveiksime susitelkę ir darniai dirbdami

    Ši viruso pandemija padėjo giliau pažinti žmones, atskleisti jų charakterius. Tapo aišku, su kuo galima į kalnus eiti, su kuo – ne. Taip pat parodė, kad dalis medikų sėdi ne savo rogėse. Išryškėjo bailiai, panikuotoj...

    67
  • Apie rekordus ir kaukėtus zuikius
    Apie rekordus ir kaukėtus zuikius

    Kai pernai prieš Velykas Kauno specialiosios mokyklos kieme buvo pasiektas Lietuvos rekordas – padedant ugniagesiams gaisrininkams iškelta 12,4 m verba, atrodė, kad ji parėmė dangų. Ir išties – verba saugo nuo ligų, nelaim...

  • Mama ar pamotė?
    Mama ar pamotė?

    Kai ant dalybų stalo milijonai, negali neįsitempti. O kur įtampa, ten ir aistros. Nėra metų, kad sporto pinigų dalybos nesukeltų emocijų. Bet kodėl šiemet aistrų ugnys liepsnoja itin vaiskiai? ...

    2
  • Benito – politinis virusas
    Benito – politinis virusas

    Kartą gyveno Benito, jis buvo virusas. Daugelis veikiausiai atrėžtų, jog virusai nėra priskiriami gyvajai gamtai, todėl jų egzistencijos negalima vadinti gyvenimu. Tačiau Benito ir nebuvo paprastas šios rūšies atstovas. Daugelis virusų ...

    1
  • Koks atstumas skiria sofą ir kultūrą?
    Koks atstumas skiria sofą ir kultūrą?

    Atstumas – žodis, geriausiai apibūdinantis šias kelias savaites. Atstumas susitikus kaimyną, kolegą ar bičiulį – rekomenduojama ne mažiau nei 2 m.; atstumas gatvėje, parke, parduotuvėje – rekomenduojama ne mažiau nei 2 m.; at...

    2
  • Svaiginamas 1990-ųjų kovas
    Svaiginamas 1990-ųjų kovas

    Prieš 30 metų buvau keistas bėglys – mėginau ne pabėgti nuo sovietų tarnybų, o joms pasiduoti. Buvau ką tik atvykęs į Lietuvą, nepaisydamas sovietų vykdytos pasienio kontrolės, gavęs istorinę vizą Nr. 0001. ...

    1
  • Ozoninė cinizmo šventė
    Ozoninė cinizmo šventė

    Didžiai reikšmingi Seimo nariai sunkią pandemijos valandą posėdžiui rinkosi į dailiai išdezinfekuotą parlamento salę. ...

    21
  • Nuotolinis mokymas<span style=color:red;>(is)</span> tik dalinai kompensuoja prarastas studijas
    Nuotolinis mokymas(is) tik dalinai kompensuoja prarastas studijas

    Visame pasaulyje susidarius neeilinei situacijai visuomenė susiduria su begale iššūkių įvairiose srityse. Vienas jų – ugdymo įstaigų veikla. Nuotolinio mokymo ir mokymosi galimybės šiais technologijų laikais tikrai labai did...

    4
  • Panaudota pagal paskirtį
    Panaudota pagal paskirtį

    Koks žodis tinkamiausias situacijai, kurioje dėl karantino atsidūrė Lietuvos švietimo bendruomenė, apibūdinti? Chaosas? Katastrofa? Tragikomedija? Absurdo drama? O gal gebėjimų patikrinimas? Egzaminas? Atsakymą bet kuris iš mūsų pateik...

    1
  • Pavargusiems nuo koronaviruso – džiugios naujienos!
    Pavargusiems nuo koronaviruso – džiugios naujienos!

    Į Venecijos kanalus sugrįžo gulbės ir delfinai. Užsikrėtimą koronavirusu galima nebrangiai nustatyti virgulių pagalba, o nuo jo pasveikti padeda vitaminas C, imbieras bei kai kurie eteriniai aliejai. Dezinfekcinį skystį galima pasigaminti namie &ndas...

    3
Daugiau straipsnių