Žmogus žmogui – putinas

Ivanas Vasiljevičius (1530–1584) buvo Vasilijaus Ivanovičiaus (1479–1533) ir jo žmonos Elenos Vasilijevnos (1510–1538) sūnus. Jo senelė Sofija (1449–1503) buvo paskutiniojo Bizantijos imperatoriaus Konstantino XI (1405–1453) jaunesniojo brolio Tomo (1409–1465) dukra, kuriai pavyko tapti antrąja Maskvos valdovo Ivano III (1440–1505) žmona.

Ivano Vasiljevičiaus senelis (taip pat Ivanas Vasiljevičius) buvo be galo ambicingas, tad, vesdamas Rytų Romos imperijos karališkosios šeimos narę, jis veikiausiai tikėjosi, kad netolimoje ateityje jam arba jo ainiams pavyks tapti dar ir Bizantijos žemių valdovais, tačiau šias svajas išsklaidė Konstantinopolio žlugimas (paskutinės 1453 m. pavasario dienos).

1533 m., mirus Vasilijui Ivanovičiui, trejų metų Ivanas Vasiljevičius tapo formaliu Maskvos miesto valdovu. Iš pradžių regento pareigas ėjo Elena Vasilijevna, tačiau, prabėgus penkeriems metams, ji taip pat paliko šią ašarų pakalnę, tad valstybės reikalais bei Ivanu ir jo broliu Jurijumi Vasiljevičiumi (1532–1563) pradėjo rūpintis įvairiausios bojarinų šeimos.

Sklando kalbos, kad didikai itin bjauriai elgėsi su potencialiais monarchais. Berniukus jie prastai maitino ir rengė, tarsi to būtų negana, Ivanui ir Jurijui teko patirti tai, kas mūsų valstybėje vadinama „patyčiomis“ (pašaipiausi esą buvę Šuiskių ir Bielskių klanų atstovai).

Šie pasakojimai galėtų paaiškinti liguistą Ivano Vasiljevičiaus neapykantą didikams ir padėtų apčiuopti kitų ekscentriškumu pagarsėjusio valdovo psichinės būklės problemų šaknis, tačiau patikrinti to mūsų dienomis nebeįmanoma.

1547 m. sausį Ivanas buvo karūnuotas visos Rusijos caru, o po kelių savaičių vedė Anastasiją Romanovną (1530–1560), kurios giminaičiai vėliau tris šimtus metų valdė Rusiją.

Dar po kelių mėnesių, 1547 m. vasarą, Maskvą nusiaubė gaisras.

Pirmaisiais naujojo valdovo karaliavimo metais buvo peržiūrėtas ir patobulintas Ivano III laikais įvestas Įstatymų kodeksas, įkurta reguliarioji šaulių (strelcy) kariuomenė, kurios nariai dažniausiai vaizduojami vilkintys raudonais paltais (ar chalatais), nešiojantys kailines kepures bei laikantys rankose didžiulius kirvius (veikiausiai alebardas), buvo įsteigtas Žemės soboras ir Didikų taryba (būsimųjų parlamentų prototipai), bandyta vystyti modernų knygų leidybos verslą, žengti pirmieji žingsniai įvedant baudžiavą (apribotas valstiečių judėjimas).

1560 m., mirus Anastasijai Romanovnai, viskas ėmė keistis. Sutuoktinės netektis (jeigu tik jis pats neprisidėjo prie jos baigties) veikiausiai dar labiau pakurstė monarcho nepasitikėjimą jį supančiais asmenimis, valstybę užklupo sausra, badas, o ir geopolitinė situacija Rusijai tuo metu nebuvo itin maloni.

Nors tuo metu Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dar nebuvo įkurta, Rusijos valdovams teko taikstytis su Osmanų imperijos, Lenkijos ir Marijos žemės, Hanzos miestų sąjungos konkurencija bei nuolatiniais Krymo totorių įsiveržimais, kuriais šie klajokliai siekė prisigrobti potencialių prekių vergų prekybai (Taip. Taip. Krymas nuo pat Ievos ir Adomo buvo Rusijos dalis).

1558 m. sausį Rusija įsivėlė į 25 metus trukusį karą su Lenkija, Marijos žeme bei Skandinavijos valstybėmis dėl dominavimo dabartinių Estijos ir Latvijos valstybių kraštuose, o 1568 m. – dar ir į trumpesnį, vos porą metų trukusį, Rusijos pergale pasibaigusį konfliktą su Osmanų imperija.

Taip pat reikėtų paminėti, kad būtent Ivano Vasiljevičiaus valdymo laikais (XVI a. devintajame dešimtmetyje) Rusija pradėjo beveik du šimtmečius trukusius žygius prieš Sibiro tautas, pasibaigusius šio gamtos išteklių turtingo regiono užkariavimu bei kolonizavimu.

Nors pirmoji Jermako Timofejevičiaus (1532 (arba 1542)–1585) ekspedicija nebuvo sėkminga, ilgainiui Rusijos valdovai įtvirtino savo galią šiuose kraštuose.

Kaip ir dauguma autoritarų, Ivanas Vasiljevičius bandė išsaugoti valdžią bei kompensuoti užsienio politikos nesėkmes vidaus politikos sąskaita. 1564 m. gruodį Ivanas persikėlė iš Maskvos į Aleksandrovą, iš kurio išsiuntė dvi žinutes, kaltinančias aristokratiją bei dvasininkiją amoralumu ir skelbiančias apie sosto atsisakymą.

Aristokratų atsiųsti šaukliai maldavo Ivaną grįžti ir šis grįžo su trenksmu. Iš pradžių Rusija buvo padalyta į dvi dalis – Opričniną (tiesiogiai valdomą Ivano) ir Zemščiną (vis dar valdomą aristokratų). Vėliau buvo sukurta nauja (nuo strelcy atskirta) Ivanui tiesiogiai pavaldi jėgos struktūra, kurios nariai ilgainiui pradėti vadinti opričnikais.

Opričnikus galima vadinti asmens sargybiniais arba privačia kariauna, kurios nariai už savo iškilimą bei turtus buvo tiesiogiai skolingi Ivanui, tačiau juos taip pat galima laikyti ir pirmąja slaptąja Rusijos politine policija (ČEKA, NKVD, KGB, FSB ir kt. pirmtake), mat dažniausiai opričnikai būdavo pasitelkiami siekiant kontroliuoti arba likviduoti bojarinus bei kitus asmenis, kurie, anot Ivano Vasiljevičiaus, kėlė jam grėsmę.

Iki pat šių dienų raiteliai juoda apranga, prie balnų kabančios šunų galvos ir šluotos (jų kotais veikiausiai per kankinimus buvo prievartaujami žmonės) laikomi neatsiejama visuomenės sąmonėje įsitvirtinusio opričnikų įvaizdžio dalimi.

Ši organizacija savo galios apogėjų pasiekė 1570 m. žiemą, per kurią nepatikimu laikomame Novgorode buvo surengtos klaikios žudynės.

1572 m. Opričnina ir Zemščina vėl buvo sujungtos, o opričnikų struktūra likviduota. Vieni ekspertai tai sieja su Krymo totorių ir osmanų sėkme deginant Maskvą (1571 m. gegužė), kiti – su blėstančia aristokratijos įtaka.


Šiame straipsnyje: karas UkrainojeRusijaIvanas Vasiljevičius

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?
    Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?

    Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...

    4
  • Žiurkėnas mumyse
    Žiurkėnas mumyse

    Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...

    1
  • Po Sibirą – be vadovo
    Po Sibirą – be vadovo

    Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...

    3
  • Kur dingo rinkimų kampanija?
    Kur dingo rinkimų kampanija?

    Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...

    9
  • Ugnis ir vanduo
    Ugnis ir vanduo

    Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...

    1
  • Žodžiais dvoko nepridengsi
    Žodžiais dvoko nepridengsi

    Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...

    1
  • Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
    Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje

    Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

    2
  • Kai net ir galvai reikia renovacijos
    Kai net ir galvai reikia renovacijos

    Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...

    8
  • Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis
    Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis

    Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...

    1
Daugiau straipsnių