Žvilgsnis

Po kelių dienų mokyklos vėl prisipildys vaikų klegesio, prasidės nelengvas darbymečio maratonas. Mokslo metai iškels daugybę klausimų, į kuriuos rasti atsakymus prireiks laiko, švietimo strategų išminties ir politikų valios. Prieš 16 metų pradėta švietimo pertvarka dar vis tebėra kryžkelėje. Mokyklų bendruomenės priešinasi reorganizavimui, norėdamos, kad vaikai, pradėję mokykloje lankyti pirmąją klasę, tą pačią įstaigą ir baigtų. Tačiau pertvarkos gairės kitokios: mokyklos turi būti suskirstytos į pagrindinę ir vidurinę bei gimnazijas.

Iki 2012 metų visos mokyklos turi būti akredituotos, tačiau kaip seksis šis procesas, kol kas tegalima spėlioti. Kriterijai, lemiantys, kokios mokyklos įgis žemesnį, o kokios – aukštesnį statusą, nėra aiškūs, pedagogams ir mokinių tėvams tenka įveikti daugybę kliūčių. Kelios Kauno mokyklos vis dar bylinėjasi su savivaldybe dėl to, kad nenori prarasti savarankiškumo: nors ir turint mažai mokinių, nepritariama siūlymui mokyklas sujungti su kitomis įstaigomis. Tėvų ir mokytojų argumentai svarūs: kai mokyklose mokysis per tūkstantį mokinių, apie gerą mokymo kokybę ir mokinių saugumą kažin ar bus galima kalbėti. Švietimo ir mokslo ministerija žada inicijuoti Švietimo įstatymo pataisas – norima įteisinti ir progimnazijos statusą. Tada po vienu stogu kartu su gimnazijomis įsikurtų ir žemesnės klasės, o pedagogams nereikėtų sukti galvos, ar gimnazinėms klasėms nepritrūks mokinių. Mažėjant mokinių, pedagogai kovoja dėl kiekvieno mokinio, nes žino, kad jų turint daugiau bus solidesnis mokinio „krepšelis“. Pinigų jame vis dar trūksta, skurdi mokyklų materialinė bazė badyte bado akis. Teigiama, kad Kauno mokyklose vienu kompiuteriu šiemet galės naudotis septyniolika moksleivių. Tai daugiau nei pernai, bet nuo europinių standartų vis dar atsiliekama.

Po atostogų ne visos mokyklos moksleivius pasitiks pašviesėjusios ir suremontuotos. Kai kuriose dar tebetriūsia statybininkai, o mokytojai suka galvas, kaip reikės vesti pamokas, jei pro kiaurus stogus žliaugs vanduo. Remontas iš pedagogų reikalauja daug jėgų, kurias jie galėtų skirti daug prasmingesniems dalykams. Mokytojų atestacijos nuostatai irgi turėtų keistis - dabar pedagogui, norinčiam gauti aukštesnę kategoriją, tenka praeiti kryžiaus kelius, kol sutvarko krūvas popierių, surenka pažymas ir išklauso daugybę menkaverčių paskaitų. Mokytojas, žinoma, to gali ir nedaryti, bet negi jam, gaunančiam varganą atlyginimą, nesinori šiek tiek papildyti savo piniginę?