Žvilgsnis

Minėdami Spaudos atgavimo dieną įpratome apžvelgti laisvojo žodžio padėtį mūsų šalyje. Bene didžiausią autoritetą žiniasklaidos pasaulyje turinti JAV nevyriausybinė organizacija „Freedom House“ naujausioje apžvalgoje teigia, kad Lietuvos žiniasklaida yra viena laisviausių tarp posovietinių šalių, lenkia net kai kurias Vakarų šalis.

Lietuvos žurnalistui šiandien išties atvertos valstybinių institucijų durys, prieinama daugybė informacijos šaltinių. Bėda tik ta, kad varstyti šias duris ne visada yra lengva: dažnai jas užrėmę laiko galingi, turinčio ką slėpti nuo viešumos biurokratinio aparato pečiai. Ieškoti tikrosios teisybės – sudėtingas darbas, reikalaujantis ne vien žurnalisto išmonės, bet ir atkaklumo. Skaitydamas korupciją ar socialines problemas atskleidžiantį rašinį dažnas nė nesusimąsto apie žurnalisto darbo sąnaudas, tai, kiek belstasi į valdininkų duris, kiek priekaištų dėl, esą, kišimosi į ne savus reikalus išgirsta.

Žinoma, už savo darbą žurnalistai gauna algą, tačiau kad ir kaip banaliai tai skambėtų, darydami dar vieną tyrimą dirbame pirmiausiai ne už pinigus, bet atsidėkodami visuomenei už pasitikėjimą.

Atsakomybė už kiekvieno mūsų gerovę ir valstybę yra pagrindinė priežastis, dėl kurios jau antrą nepriklausomybės dešimtmetį atsiversdami naują „Kauno dienos“ numerį kauniečiai gali būti ramūs, kad juos pasieks tikra tiesa. Tiesa, kurios nepadiktavo niekieno politinės ambicijos, neapraizgė niekieno finansiniai interesai. Deja, bet būtent šią galimybę – turėti laisvas rankas – net ir džiaugdamiesi teigiamais tarptautinių ekspertų įvertinimais turi ne visi Lietuvos žurnalistai.

Užsakomieji rašiniai, leidėjo primygtinai siūlomos temos ar informacijos šaltiniai, darbas socialinei gerovei nepalankiomis sąlygomis – visa tai atgimusioje Lietuvoje subrendusios žurnalistų kartos kasdienybė. Politikai nepajėgia atsispirti pagundai draugauti su žiniasklaida kuriant politinius spektaklius. Žiniasklaida savo ruožtu godžiai valgo uždrausto subjektyvumo sodo vaisius, kuriuos jai neša nuolatinio rinkimų laukimo nuotaikomis gyvenantys politikai.

Dėl to kalti ne vien leidėjai ar vyriausieji redaktoriai: kalčiausia sovietų okupacija, sutrikdžiusi visuomenės raidą, atėmusi galimybę atsirasti demokratinės žiniasklaidos tradicijoms.

Vis dėlto pagrindinis Kauno dienraštis – puikus įrodymas, kad klestintis žiniasklaidos verslas, laisvė pačioje redakcijoje ir tiesos sakymas yra įmanoma net ir tokiomis aplinkybėmis. Žinojimas, kad esame pagrindinis kauniečių langas į miestą ir pasaulį, įpareigoja būti objektyvius ir tiems, kurie bando įpiršti savąją tiesą, tiesiog neatverti durų.