Žvilgsnis

Atsargos brigados generolas Česlovas Jazerskas – naujas potencialus kandidatas į prezidentus. Riazanės desanto mokyklos absolventas, Aukščiausiosios Tarybos gynėjas paneigė, kad bus remiamas partijos Tvarka ir teisingumas (TT) ir sakė pasinaudosiąs Konstitucijos suteikta teise – dalyvausiąs rinkimuose savarankiškai, o reikiamus parašus padėsiančios surinkti neįvardytos "visuomeninės organizacijos".

Bene vienintelis beveik oficialus kandidatas – sekmadienį TT kongrese iškeltas Seimo narys Valentinas Mazuronis. Likusieji apsiriboja užuominomis apie galimybę kandidatuoti.

Europarlamentarė konservatorė Laima Andrikienė praėjusią savaitę pareiškė turinti pakankamai jėgų ir sugebėjimų. Kairiųjų patriarchas Algirdas Brazauskas sekmadienį prisipažino nuspręsiąs "pasitaręs su šeima".

Klausimas, ar bandys laimę tapti prezidente Dalia Grybauskaitė, Lietuvoje, matyt, netrukus taps kokios ekscentriškais sprendimais garsios lošimų bendrovės lažybų objektu. Pačiai eurokomisarei jis, regis, jau pabodo tiek, kad nereikėtų stebėtis, jei ji po tiekos "tautos prašymų" išties nuspręstų dalyvauti rinkimuose.

Artūro Valinsko pavardė politologų nuostabai imta linksniuoti tuoj po žvaigždžių partijai sėkmingų Seimo rinkimų. Jis pats leidžia suprasti turįs tokių ambicijų, nors viešai jų ir neafišuoja.

Bankų ekspertus Gitaną Nausėdą ar Raimondą Kuodį kandidatais į prezidentus skubėjome vadinti po kiekvienos oratorystės požiūriu puikios jų kalbos apie tai, kaip būtų galima išgelbėti skęstantį Lietuvos ekonomikos laivą.

Prieš gerą savaitę Kaune susirinkę nevyriausybinių organizacijų atstovai tarsi tikrindami šalies reakciją pareiškė, jog prezidentu galėtų būti dvasininkas. Ir net įvardijo galimą kandidatą – Robertą Grigą.

Visuotiniame svarstymų apie prezidento rinkimus fone šis pasiūlymas nuskambėjo gana keistai – negi šiandien, kai Lietuvos ekonomika dreifuoja it "Titanikas", Lietuvos prezidentu gali būti viso labo tik visuomenės veikėjas, ne ekspertas-ekonomistas?

Į viešas potencialaus prezidento paieškas įsitraukėme tiek, jog savo gėdai nė nepastebėjome, kaip mes, XXI a. vakarėjančios valstybės piliečiai, tapome panašūs į carinės Rusijos gyventojus, andai skubėjusius į Maskvą pasiskųsti carui-tėveliui.

Sočiaisiais metais prezidentą matėme kaip tautos vienytoją ir dvasios gaivintoją, sunkmečiu laukiame jo stebuklingų veto, iniciatyvų ir kalbų, kurios atgaivintų akcijų rinkas, atliktų nenudirbtus diplomatų darbus, pratęstų Ignalinos jėgainės gyvavimą. Tačiau būtent toks valdžios suasmeninimas – ne vakarietiškos visuomenės požymis, bet yra neatsiejamas nuo rusiškojo kolektyvinio-šeimyninio mąstymo. Valdovui suteikiamos išskirtinės galios, kurioms būtina paklūsti, ir visiška atsakomybė, galinti baigtis garbinimu ar visuotiniu pasmerkimu.

Ar laukdami mesijo-gelbėtojo po trijų mėnesių braukydami kandidatų sąrašą nepadarysime dar vienos klaidos, kuri, panašiai kaip kitą dieną po Seimo rinkimų, sukels šoką?

Ne, jei atsiminsime, kad dienomis, kai į maratoną leisis potencialūs prezidentai, rinksime ne tik šalies vadovą, bet ir atstovus į Europos Parlamentą. Nors lietuvių jame nedaug, bet dažnai jie turi daugiau galios ir valios dirbti Lietuvai nei patarėjų ir padėjėjų džiunglėse paklaidintas prezidentas.