Akyse sprogstantys Laisvės alėjos liepų pumpurai, tikėkime, niekada nevirs ginču: būti jiems ar nebūti. Gamtos stebuklui negali prilygti nuostabioje šios pėsčiųjų gatvės perspektyvoje vilnijantys namai, kuriuos tvėrė žmonės. Vieni juos įkomponavo, kiti – spraudė, treti uždrėbė.
Architektai, kaip ir visų likusių specialybių žmonės, nėra tobuli. Vieni turi daugiau talento kurti, kiti – gebėjimo gauti galimybę projektuoti, suderinti projektus su reikalingomis institucijomis.
Prieš pusšimtį, šimtą ir daugiau metų kažkieno lėšomis statytus namus ėmėme laikyti miesto nuosavybe. Juk miestas, ko gero, ir yra pastatai su gyvastimi juose. Kas, kad namai turi savo teisėtus šeimininkus, juk miesto urbanistinis peizažas turi būti visų?
Prieš šimtmetį toli gražu ne kiekvienas galėjo siekti aukštojo mokslo ir tapti profesionaliu projektuotoju, architektų gretos buvo kur kas retesnės nei šiandien. Tačiau tuometės architektūros kokybė dabar jau ne diskusijų, o liaupsių objektas.
Senuosius namus, nesvarbu, ar jie anuomet buvo tobuli, ar su ydomis, dažniausiai laikome kultūros paveldu, kurį privalome saugoti. Kaip mums, kauniečiams, sekasi rūpintis nekilnojamomis vertybėmis, puikiai iliustruoja nesąlygiškai įsimylėta Laisvės alėja.
Pereikite ja ir nepatingėkite pakelti akis iki pat pastatų kepurių. Jei jau taip sergstime ir gerbiame kiekvieną seną raudoną plytą, prisipažinkime sau: ką žinome apie alėjos pastatų istoriją? Kuo vertingi istoriniai namai, kas ir kam juos pastatė? Kodėl vieni dviaukščiai, kiti penkiaaukščiai? Tada leido?
Jei visi miestiečiai būtų patriotai, bent šiek tiek išprusę architektūros srityje, ir be paveldo sargų įsakų virš senųjų stogų nekyšotų plastikiniai stogeliai ar visokiausi kitokie buitiški patobulinimai.
Laisvės alėja laikoma Naujamiesčio dalimi. Didžioji dalis senučiukų namų yra statyti, kaip įprasta sakyti, prie caro. Liaupsinamoji tarpukario architektūra į Laisvės alėją įsileista labai atsargiai. Pienocentro rūmų, Centrinio pašto pastatai bene vieninteliai žymūs ir nepajudinami to laikotarpio architektų talento liudytojai. Kiti anuomečiai naujokai spraudėsi gretutinėse gatvėse.
Taigi Kultūros paveldo departamento vadovės Dianos Varnaitės paskelbta žinia, kad Kauno tarpukario architektūra pretenduoja būti įtraukta į Europos paveldo objektų sąrašą, Laisvės alėjai didelės įtakos neturės.
„Negali būti tokių atvejų, kaip nutiko su Laisvės alėjos 90-uoju pastatu, nes į Europos paveldo sąrašą tikrai neturėsime ką įrašyti“, – perspėjo D.Varnaitė. Priminsime, kad dabartinė Laisvės alėjos įžymybė „stiklainis“ iškilo virš carinio pastato.
Tiesmukas pusės istorinio pastato nugriovimas ir talpesnės dėžės užkrovimas, be abejonės, pagarbiu, estetišku architektūriniu sprendiniu nevadintinas. Bet grįžkime prie ekskursijos Laisvės alėja. Antstatų ant senųjų pastatų yra ir daugiau, ir taip pat „stiklainių“.
Pavyko iš viso suskaičiuoti 6 stiklinius paaukštinimus, tiesa, jie ne tokie griozdiški ir primityvūs, kai kurie netgi sulaukė viešų pagyrų.
Žvelgiant iš šiandienių Vilniaus paveldo sargų pozicijų, visi šie objektai yra nusikaltimas paveldui, nes Naujamiesčio pastatų užstatymo tūris ir pobūdis turi būti saugomas. Ar D.Varnaitės žodžiai „pageidautina šalinti nereikalingus intarpus“ reiškia, kad šiuos namus, seno ir naujo lipdinius, būtų galima grąžinti į pirminį būvį?
Alėjoje yra ne vienas nuo pamatų iki stogo stiklu tviskantis statinys. Visi gūžčioja pečiais: kaip leido? Ar šios istorijos bus ištrauktos iš stalčių?
Dar pavyko suskaičiuoti septynis Laisvės alėjos namus, tiksliau tariant, griuvenas. Daugiausia tai cariniai namukai. Kodėl jie miršta, kodėl jų savininkai dar ne teisme?
Akivaizdu, kad paveldas Kaune nesveiksta. Galbūt reikia gydyti priežastis, o ne padarinius?
Naujausi komentarai