Nesisvaidykime viduramžių kirviais, sako meras. Spręskime nuosaikiai, šiuolaikiškai ir kūrybiškai, sako meras. „Yra mintis“ viską gražiai išspręsti, sako meras. Čia apie Hanzos dienas, kurioms organizuoti bandyta skirti kokio nors direktoriaus dviejų mėnesių atlyginimo didumo sumą. Na, už tiek, žinoma, kad galima organizuoti vieną tų dienų atrakcijų – kiaulių lenktynes. Bet ne daugiau.

Nors kas žino, štai biudžetiniai „Tautos namai“ žada imtis ir organizuoti. Kiek duos, už tiek ir organizuos. Visaapimančią kompetenciją liudija ir „Tautos namų“ direktoriaus frazė: „Kokią šventę paves, tokią ir organizuosime.“ Štai kas žiūri nuosaikiai, šiuolaikiškai ir kūrybiškai. Ir, pridurkime, lojaliai. Triukšmas, kilęs dėl Hanzos dienų, suprantamas, nes šis renginys skirtas „plačiosioms masėms“. Įdomu, ar būtų rengiami specialūs savivaldybės tarybos posėdžiai, jeigu dėl sumažinto finansavimo neįvyktų Tekstilės bienalė arba Tarptautinis šokio festivalis. Manau, kad ne.

O kai kas nežiūri, kas jiems pavesta, nesimėto viduramžių kirviais, tiesiog kuria naujas viešąsias erdves. Šį savaitgalį atsidarė net dvi: Fluxus ministerija (rašant šias eilutes ji dar tik ruošiasi startuoti) ir „Kiemelis 837“. Pastarasis yra Vilniaus mokytojų namų kiemelio klonas, kiek žinau, valdomas to paties ispano. Kiemelių kavinės labiausiai ir pasiteisina Ispanijoje, Lietuvoje joms kliudo Eduardo Mieželaičio aprašytas lietus, tačiau kiemelio plėtra į Kauną lyg rodytų, jog lietus čia nevisagalis.

Atidarymo dieną nelijo, gražaus Kauno jaunimo susirinko kaip į atlaidus, virš galvos pralekiantys lėktuvėliai barstė kažką panašaus į rožių žiedlapius, scenoje muzikavo tai, ką rengėjai gal kiek per drąsiai pavadino „Saulės kliošu“, o fone kyšantys Kunigų seminarijos mūrai viskam suteikė sakralumo. Padavėjos demonstravo savo žvitrumą, kartais tam aukodamos net dėmesį klientams, stikliniame narve sėdėjo butaforinis paštininkas su savo karieta, žodžiu – tikras atidarymas, fiesta. Tik juoda vyskupo M.Valančiaus statula į viską žvelgė kiek ironiškai.

Kitą dieną čia jau vyko jaunimo menų festivalis „Be stogo“, su kūrybinėmis dirbtuvėmis ir jam session. Todėl mėtykis tais viduramžių kirviais nesimėtęs, bet Kauno senamiesčio „atsigavimas“ laikytinas įvykusiu faktu. Net iš siautulingai verdančios Vilniaus gatvės atėjęs į Laisvės alėją, pastarojoje pasijunti kaip dykumoje. Įdomu, kaip greta viena kitos išsiteks tiek į kultūrą orientuotų viešųjų erdvių. „Fluxus ministerijos“ atidarymo programa nenumatė lėktuvų su žiedlapiais, tačiau atrodė labai įspūdingai (keista buvo joje matyti Stasio Žirgulio – ne itin alternatyvaus menininko – skulptūros parodą). Neatrodo, kad vasaros renginių atsisakytų ir šios veiklos mohikanai – kavinė „Skliautas“.

Konkurencija visada naudinga, ji ugdo veiklos kokybę ir suteikia galimybę pasirinkti. Kitaip tektų gyventi pagal perfrazuotus direktoriaus žodžius: kokį meną arba kokias erdves mėgti paves, tokias ir mėgsime. Žinoma, bus kas mėgs ir Hanzos dienas, net už trisdešimt tris tūkstančius organizuotas, ir Napoleono marš-marš-tra-ta-ta. Ir tegu. Mėgti sveika. Liūdniausia yra žmonėms, kurie nemėgsta nieko. Nebent tai, kas pavesta.