Verslo niša: kas dar neišvogta Lietuvoje?

Tikriausiai niekas nepaneigs, kad savos, originalios nišos suradimas - svarbiausia sėkmės sąlyga. Tiek versle, tiek kūryboje, tiek asmeniniame gyvenime. Šiais laikais, kai viskas jau išbandyta, išrasta, išragauta, išfotografuota ir ištyrinėta visokiausiais įmanomais būdais - surasti savo originalią nišą - nepaprastai sunkus uždavinys.

Juo sunkesnis uždavinys - rasti tokią nišą, kuri leistų generuoti pinigus. Bet koks sėkmingas bandymas sulaukia susižavėjimo ir pavydo atodūsių - štai, kažkas sugalvoja fotografuoti žmones pūsdamas smarkią oro srovę jiems į veidus, kažkas pagamina baldų plokštę iš žolių pluošto, kažkas tiesiog prailgina banglentę, ar įsuka žybsinčią lemputę į paspirtuko ratuką - kartais tai tiesiog spontaniškos sėkmės, kartais - ilgų mąstymo ir tyrinėjimų rezultatas.

Kartais tokias puikias idėjas, kurios juk stypsojo čia pat (senas žioply, kaip to nepastebėjai?) ima ir sukapsto mūsų tautiečiai - tai tiesiog puiku. Bet pastaruoju metu (o gal jau kuris laikas) Lietuva „pagimdo“ savotiškų nišų - ir jų vis daugiau. Ypač progresuoja specifinė sritis - tai valstybės pinigų absurdiškas švaistymas, norom nenorom verčiantis galvoti, kad tai - viso labo elementarūs, įžūlūs ir primityvūs Lietuvos valstybės lėšų vogimo aktai.

Be abejonės, kiekviena tokia „operacija“, ar „meninis“ aktas būna pridengtas, apdengtas ir apvyniotas svarbiu, itin svarbiu, beveik šventu tikslu - dažniausiai - tai nauda Tėvynei, Miestui, Miškui, Žmogui , na ir visokiems kitiems svarbiems dalykams. Net sunku būtų rasti sritį, kur dar nėra nuskambėjęs didesnis ar mažesnis skandalas.

Štai per pastarąsias dienas staiga sužinome, kad stichinių nelaimių informavimo sistema, kuri turi siųsti įspėjimo žinutes į mūsų telefonus - neveikia. Pasirodo dažnis ne toks, pasirodo , kad reikia telefoną specialiai nustatyti, jei nori gauti įspėjimo žinutę, dar kažkokios papildomos sąlygos. Tam jau išleista keliasdešimt milijonų litų. Kodėl neveikia sistema - neaišku. Kas dėl visko kaltas - nežinoma. O visa tai paaiškėjo dėl to, kad kažkoks uolus veikėjas panoro pats pamatyti kaip ta nelemta žinutė ateina į jo telefoną. Uždarė , niekadėjas, tokią gerą, subtilią „verslo“ nišą.

Praėjo kelios valandos, o per TV jau sklinda žinia - stebuklinės infraraudonųjų spindulių kameros, turinčios signalizuoti apie gaisrus žaliuosiuose Lietuvos miškuose, pasirodo sunkiai atskirtų vagišių nuo katino kaimo parduotuvės kieme. Ai, tiesa - stebuklinė stebėjimo sistema jau kainavo Lietvai dar krūvą milijonų. Vėlgi, kažkoks smalsus klerkas sumanė pasižiūrėti kaip tos kameros veikia. Pasirodo - neveikia, o kas kaltas - vėlgi mįslingas detektyvas. Ir dar viena „verslo“ niša užsidarė.
Na dar prisiminkime švieslentes Vilniaus gatvėse ir šviesaforų sistemą už dešimtis milijonų , kuri turėjo sunaikinti kamščius gatvėse, prisiminkime begalinę , šimtamilijoninę Valdovų rūmų istoriją, amžinojo stadiono statybas Šeškinėje ir daugybę kitų istorijų.

Taigi , atrodo, nėra ko sukti galvą išradinėjant technologijas, kuriant originalias menines idėjas ar tyrinėjant žmonių poreikius, ieškant originalios veiklos nišos - reikia tiesiog apsidairyti ir apsižiūrėti kas dar nepavogta Lietuvoje. Aišku čia taip pat , reikia turėti fantazijos , draugų, kompanijonų, užtarėjų ir tt., bet tokios rūšies „versle“ - pelnas garantuotas ir kur kas didesnis, nei „tradiciniuose“ versluose, o ir galvos per daug kvaršint nereikia - svarbu tik jausti ir žinoti ko gi reikia Lietuvai ir Lietuvos žmonėm.