Antradienį sueis 70 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Rugsėjo 1-oji žymi ir žydų, kurių apie 6 mln. nužudė nacistinės Vokietijos režimas, tragedijos įtampą. Vis dėlto tik nedaugeliui nacių pavyko išvengti keršto.

Mirtis pasibeldė į duris

Naujas Quentino Tarantino filmas "Negarbingi šunsnukiai" būtent ir pasakoja apie kruviną žydų kerštą naciams. Tačiau jis atrodo tik lyg nekalta pasaka palyginti su tuo, kas vyko iš tikrųjų, rašo britų savaitraštis "The News of the World".

Nuo teisingumo pabėgęs nacis Aleksanderis Laakas, kurio sąžinei liko tūkstančių žydų gyvybė, gyveno ramiai ir nerūpestingai. Gyvenimas jam atrodė gražus. Nuo tų laikų, kai jis Estijos koncentracijos stovykloje išskerdė 100 tūkst. žydų – vyrų, moterų ir vaikų – buvo prabėgę beveik dvidešimt metų.

Patinkančias kalines A.Laakas paversdavo sekso vergėmis, o tas, kurios atsisakydavo vykdyti jo įsakymus, nužudydavo. Jis mėgo stebėti sargybinių žaidimus, kai šie į orą mėtydavo žydų kūdikius ir šaudydavo į juos.

Kai Antrasis pasaulinis karas baigėsi, A.Laakas su žmona pabėgo į Kanadą. Žudikas išvengė Niurnbergo proceso – jo praeitis buvo saugiai palaidota.

Tačiau netikėtas belsmas į duris viską apvertė aukštyn kojomis. Kitapus durų stovėjo mirtis, įkūnyta stambaus vyriškio Arnie Bergo. Šis tarnavo žydų keršytojų būryje, kuris šukavo pasaulį ieškodamas tokių kaip A.Laakas.

Po kelių valandų iš kino teatro grįžusi žmona rado A.Laaką garaže kabantį ant virvės siaubo iškreiptu veidu. Jis tebuvo vienas iš šimtų žmonių, sulaukusių panašaus likimo.

Dirbo tyliai ir švariai

Šį mėnesį kino ekranuose pasirodžiusiame Q.Tarantino filme "Negarbingi šunsnukiai" Bradas Pittas vaidina naciams kerštaujančio žydų būrio vadą. Tačiau ši juosta parodo tik paviršių tos kruvinos kovos už teisingumą, kuri vyko visame pasaulyje. Apie ją pasakoja neseniai išleista knyga "Žydų brigada".

Žydų keršytojų būriai nuo 1944 iki 1960 m. nužudė 1500 aukštas pareigas einančių nacių. Keršytojų metodai šiurpinantys.

"Iš pradžių paleisdavome kulkų jiems į galvas, o paskui rankomis smaugdavome. Traiškėme juos kaip vabalus", – prisipažino Meiras Zorea, vieno keršytojų būrio leitenantas.

"Džiaugėmės darydami naciams tą patį, ką jie darydavo žydams. Pats smaugdavau, kai atveždavome juos į mišką. Tai užtrukdavo vos tris keturias minutes, – pasakojo kitas keršytojų būrio narys Zeeras Kerenas. – Surakindavome kūnus sunkiomis grandinėmis ir išmesdavome juos į upę arba ežerą. Nepalikdavome jokių pėdsakų."

Turėjo savo planų

Trijų arba keturių žmonių būriai buvo sudaromi iš žydų kareivių, o vėliau prie jų prisijungdavo ir išgyvenusios holokausto aukos. Dalis šių žmonių tarnavo Žydų brigadoje – britų kariuomenės padalinyje, įsteigtame 1944 m. tuomečio Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio.

"Man atrodo teisinga, kad tauta, patyrusi neapsakomą nacių žiaurumą, turėtų būti atstovaujama karinėse pajėgose kaip atskiras dalinys", – tuomet kalbėjo W.Churchillis. Jau kitais metais Žydų brigada su Didžiosios Britanijos armija dalyvavo paskutinėje pergalingoje atakoje prieš nacius.

Pagal kariuomenės įsakymus suimti priešininkai turėjo būti tardomi, o ne žudomi. Tačiau Žydų brigadoje susiformavę keršto būriai turėjo kitokių planų.

Susiveikė aukų sąrašą

Karininkas Israelis Carmi buvo vienas iš trijų kovotojų, kurie iš nacių partijos nario gavo aukštų SS vadovų sąrašą.

"Gavome informacijos apie vieną namą Austrijoje. Kai atvykome ten, apstulbome pamatę tikrą lobį – daug drabužių ir papuošalų. Name gyvenusi moteris elgėsi įžūliai. Ji pasakė, kad visi šie daiktai priklausė žydams, – prisiminimus pasakojo I.Carmi. – Pasakėme, kad čia pat visus išžudysime už nusikaltimus žmonijai."

Tačiau moteriškės vyras maldaudamas bandė derėtis. Kitą rytą jis perdavė I.Carmi SS vadovų ir aukštų pareigūnų sąrašą. Jame buvo viskas, ko reikėjo: pavardės, pareigos, gimimo datos, namų adresai ir netgi nurodyti vaidmenys vykdant holokaustą.

"Perdavėme sąrašą britų žvalgybai, bet informaciją apie aukščiausius SS pareigūnus pasilikome. Norėjome su jais susitvarkyti patys", – pasakojo I.Carmi.

Vyras atskleidė, jog keršytojų būriai maskavosi, kad apgautų savo aukas. "Užsidėdavome Didžiosios Britanijos karo policijos šalmus, ateidavome į namus, suimdavome įtariamuosius. Grįžę į automobilį prisistatydavome, kas esame iš tikrųjų. Kai kurie pripažindavo savo kaltę, kiti tylėjo, o mes darėme savo darbą", – sakė I.Carmi.

Fantazijos nestokojo

Q.Tarantino filme "šunsnukiai" skalpuoja savo aukas, išpjausto svastikas jiems ant kaktų ir arba sušaudo, arba mirtinai sumuša lazdomis.

Tikrovėje keršytojai taip pat nesibodėjo šiurpių priemonių. Shmuelis Givonas prisimena, kaip su bendraminčiais Austrijos Alpėse nuo uolos nustūmė du aukštus esesininkus.

"Jie prisipažino, kad žiauriai elgėsi su žydais, todėl nustūmėme juos nuo uolos. Jų palaikai iki šiol turėtų būti ten", – sakė Sh.Givonas.

Kai kurias aukas keršytojai pakardavo garaže – kaip A.Laaką. Jie liepdavo aukai lipti ant automobilio stogo, užnerdavo prie lubų pakabintą virvę aplink kaklą ir nuvairuodavo automobilį.

Keršytojai sugalvodavo ir įmantresnių metodų. Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, keli žydai įsibrovė į Niurnbergo kepyklą ir apnuodijo 3 tūkst. duonos kepalų. Nuo jų mirė mažiausiai 300 vokiečių.

Aukštas gestapo pareigūnas gulėjo ligoninėje laukdamas paprastos operacijos, bet netikėtai mirė. Vėliau paaiškėjo, kad į jo kraują kažkokiu būdu pateko parafino aliejaus.

Organizuotos savižudybės

Kad ir kaip toli bėgo naciai, keršytojų būriai sekė iš paskos. Pastarųjų rankos pasiekdavo ir Ispaniją, ir Pietų Ameriką, ir Kanadą, kur 1960 m. buvo nužudytas A.Laakas. Tarp maždaug 1500 aukų buvo ir aukštas pareigas einančių nacių.

SS gydytojas Ernstas Robertas Grawitzas mėgo žiaurius eksperimentus: šaldydavo žmones, užkrėsdavo įvairiomis ligomis, vertė gerti jūros vandenį. Tai jis sugalvojo, kad geriausias būdas išnaikinti žydus – dujų kameros.

Nacių dokumentuose rašoma, kad E.R.Grawitzas su žmona ir dviem vaikais nusižudė – per vakarienę susisprogdino dvi granatas. Tačiau žydų keršytojų būriai prisiėmė atsakomybę už jo mirtį. Jie taip pat organizavo Miuncheno nacių lyderio Paulo Gieslerio, SS pulkininko Hanso Geschke ir SS leitenanto bei Aušvico koncentracijos stovyklos koordinatoriaus Kurto Mussfeldo "savižudybes".

Gailestis – svetimas jausmas

"Kai tie šunsnukiai suprasdavo, kad esame žydai, galėdavai netgi užuosti jų baimę, – pasakojo buvęs Žydų brigados narys, gimęs Berlyno gete. – Jaučiau didelį malonumą taikydamas ginklą į klūpančius nacius. Keletas jų iš baimės netgi prisidirbo į kelnes."

Knygos "Žydų brigada" autorius Morrisas Beckmanas sako, kad koncentracijos stovyklos paliko gilų pėdsaką kalinių gyvenimuose. "Senesni žmonės neturėjo galimybės išsigelbėti, o jaunesni, jau matę mirtį, nustojo jos bijoti ir pradėjo gyventi viltimi atkeršyti vokiečiams", – tvirtina jis.

Žydų keršytojų būrių nariai niekada nesigailėjo dėl savo veiksmų. "Žinojau, kad mano dėdės ir seneliai buvo išnaikinti koncentracijos stovykloje, – gūžtelėjo pečiais Moshe Tavoras, tarnavęs Žydų brigadoje. – Negalėčiau pasakyti, kad jaučiuosi kaltas dėl to, ką jiems padarėme. Jaučiuosi kaltas dėl to, ko jiems nepadarėme."