Šiemet iškilmingus Aksominių revoliucijų 20-mečio minėjimus vainikuoja Rumunijos įvykių jubiliejus. Tik ši revoliucija pareikalavo šimtų gyvybių, tarp jų – ir buvusio diktatoriaus bei jo žmonos galvos.

Revoliucijos įrankis

Kamera lėtai juda fiksuodama ką tik nužudytų žmonių veidus. Ant vaškinio moters veido matyti kraujo pėdsakai. Ji, kaip ir jos vyras Rumunijos prezidentas Nicolae Ceauşescu, guli dulkėtame galiniame barako kieme. Nicolae ir Elenos gyvenimą čia 1989 m. gruodžio 25 d. nutraukė kalašnikovo kulkų kruša.

Šaulių veidų nematyti. Jie liko šešėlyje, nors aiškiai matyti, kad būtent šie vyrai ką tik įvykdė egzekuciją. Jie padėjo tašką perversmo istorijoje – vienintelį tokį "riebų" ir kruviną iš visos Rytų Europos, kurioje tais metais vyko virtinė revoliucijų.

"Tai buvo savižudiška misija", – vokiečių žurnalui "Der Spiegel" teigė Dorinas Carlanas, turėdamas galvoje, kad viskas vyko labai slaptai ir buvo rizikuojama gyvybe. D.Carlanas – vienas iš trijų vyrų, tuo metu tarnavusių savanoriais 64-ajame pulke, kurie diktatoriui įvykdė mirties nuosprendį. Tam tikru istorijos momentu trumpam jis tapo revoliucijos įrankiu. Dabar istoriją kūręs vyras pragyvea dirbdamas patarėju teisiniais klausimais Rumunijos sostinėje Bukarešte.

Stambus vyras puikiai atsimena tas akimirkas, nors viskas vyko net prieš du dešimtmečius. Tuo metu būdamas neaukšto rango karininku D.Carlanas su automatu rankose stovėjo prieš buvusį viršininką. "N.Ceauşescu pažiūrėjo į mane, nubraukė ašaras ir sušuko: "Mirtis išdavikams! Istorija atkeršys už mus." Tada jis pradėjo dainuoti "Internacionalą". Jis ir jo žmona buvo nustumti prie sienos ir buvo atidengta ugnis", – pasakojo jis.

Neatsakyti klausimai

D.Carlanas tarnavo elitiniame pulke, kurio paskirtis buvo saugoti šalies prezidentą ir Rumunijos komunistų partijos generalinį sekretorių N.Ceauşescu. Našlaičiu augusiam vyrui, kuris iki to lemtingojo momento ištikimai tarnavo diktatoriui, ir dabar sunku kalbėti apie tų dienų įvykius. Lyg bandydamas pateisinti savo veiksmus jis teigia: "Mes atkeršijome už režimo nužudytus žmones. Tai buvo garbės misija."

Tačiau ir praėjus 20 metų po diktatoriaus egzekucijos šiuo klausimu Rumunija tebelieka pasidalijusi į dvi stovyklas. Ar egzekucija buvo reikalinga Rumunijos laisvei? Ar vis dėlto tai buvo tarsi prigimtinė naujosios demokratijos nuodėmė? "Dėl to slapto teismo ir egzekucijos N.Ceauşescu buvo tarsi pavogtas iš tų, kurie ilgus metus kentė jo priespaudą", – kartą pasakė poetas Paulas Goma.

Tie, kurie pateisina tribunolo sprendimą, tvirtina, jog jis buvo reikalingas tam, kad gatvėse būtų sustabdyta anarchija ir smurtas. Tačiau kodėl tuomet didžioji dauguma iš 1104 žuvusių tais neramiais laikais prarado gyvybę jau po to, kai diktatorius pabėgo iš sostinės? Kas į ką šaudė? Ir kas davė tokius įsakymus?

1989 m. Rumunijos perversmo vadovai ir vykdytojai tebėra gyvi. Tačiau ir jie žino ne viską arba... bent jau ne viską pasakoja.

Pradžių pradžia

Istorijos tyrinėtojams nekyla klausimų bent dėl vieno dalyko. Visuomenė palaikė revoliuciją. Tūkstančiai rumunų, kurie ilgus metus kentė priespaudą ir stokojo paprasčiausių daiktų bei maisto, atėjus laikui prisidėjo prie nedidelės sąmokslininkų grupelės, kuri ilgus metus planavo perversmą. Režimą nušlavusi sukilimo banga kilo 1989 m. gruodžio 22 d.

Generolui Victorui Stănculescu ši istorinė diena prasidėjo nuo mažos gudrybės. V.Stănculescu, kuris tuo metu ėjo gynybos ministro pavaduotojo pareigas, paprašė savo pažįstamo gydytojo subintuoti jam visiškai sveiką koją. Neseniai grįžęs iš fronto Timišoaroje, kur rumunų protestai prieš N.Ceauşescu kariuomenės buvo žiauriai nuslopinti per kelias dienas, įžvalgus generolas susivokė, kad nors galingas prievartos aparatas, režimas ilgai neišgyvens. Vadinasi, atėjo laikas keisti stovyklas.

Pasipriešinimas prasidėjo Timišoaroje – didžiausiame Vakarų Rumunijos mieste, kai vietos pastoriui László Tőkésui buvo pranešta, kad jis bus perkeltas kažkur kitur. Iškalbus ir bebaimis vengrų kilmės dvasininkas buvo labai populiarus ne tik šiame mieste. Jis nebijojo kritikuoti režimo už žmogaus teisių pažeidimus ir buvo tarsi dyglys. Tokie žmonės kaip jis Rumunijoje tuo metu laisvai galėjo dingti. Tačiau jis buvo nevienišas. Žmonės, atėję L.Tőkéso apginti, aplink jo namą sudarė gyvą grandinę, kad neleistų slaptai policijai jo išvežti.

Tai buvo pradžia. Timišoaroje prasidėjusi revoliucija lyg miškų gaisras apėmė visą šalį. Kariuomenei ir policijai buvo įsakyta šaudyti. Tačiau N.Ceauşescu neįvertino sukilimo masto. Net kai žuvusiųjų kūnai nusėjo miestų gatves, jis su žmona Elena neabejodamas išvyko su valstybiniu vizitu į Teheraną.

"Tarp mūsų išdavikas"

Sugrįžęs iš Irano, N.Ceauşescu nusprendė, kad laikas kreiptis į visuomenę. Pasirodžiusį balkone, iš kurio Komunistų partijos bosai ilgus dešimtmečius sakydavo kalbas, lyderį sutiko nepasitenkinimo ūžesys ir švilpimas. Klausytis diktatoriaus tauta nepanoro.

"N.Ceauşescu slaptoji policija laikė nežinomybėje. Jis nežinojo realios padėties šalyje", – sakė V.Stănculescu, kuris paskutines valandas prieš pabėgimą praleido su diktatoriumi. Jis net buvo paaukštintas – tapo gynybos ministru. Ankstesnis ministras Vasile Milea užsitraukė nemalonę atsisakęs duoti įsakymą šaudyti į žmones. Iki šiol taip ir liko neatskleista, ar V.Milea po tų įvykių nusižudė, ar vis dėlto buvo nužudytas.

Naujasis ministras energingai ėmėsi darbo. Kol 100 tūkst. minia subrendo šturmui ir pradėjo veržtis į Centrinio komiteto rūmus, V.Stănculescu spėjo organizuoti diktatoriaus pabėgimą. "Victorai, pasirūpink mūsų vaikais", – buvo paskutiniai jam skirti E.Ceauşescu žodžiai. Tiesa, dabar jau 81 metų generolas tai neigia. Tačiau pripažįsta, kad per teismą diktatoriaus žmona sušuko: "Tarp mūsų išdavikas, ir jis žinomas." Tai žodžiai irgi buvo adresuoti jam.

"Tuo metu, – patraukęs pečiais paaiškino V.Stănculescu, – turėjau vieną pasirinkimą: būti nužudytas diktatoriaus arba revoliucionierių." Aiškiai suvokdamas savo padėtį gynybos ministras perėjo į tautos pusę vos sraigtasparniui su N.Ceauşescu spėjus dingti iš lokatorių ekranų. O vėliau jis asmeniškai atrinko žmones, kurie įvykdė egzekuciją jo buvusiam šefui. Tačiau iki to dar liko trys dienos.

30 kulkų

Kai sraigtasparnis atskrido į vieną N.Ceauşescu vasaros rezidencijų, diktatorius puolė prie telefono, ieškodamas vietos, kur jie galėtų pabėgti, o jo žmona tuo metu pakavo brangenybes ir drabužius. Netrukus jie vėl buvo ore. Tačiau Rumunijos oro erdvė jau buvo uždaryta. Po trumpo skrydžio sraigtasparnis nutūpė ant pievelės Karpatų kalnuose ir prasidėjo jų odisėja.

Pora jau nebeturėjo jėgų ne tik eiti, bet ir grožėtis nuostabaus grožio peizažais, kai jiems pavyko sustabdyti vieną mašiną. Tačiau automobilis netrukus sulūžo. Antra sustabdyta mašina nuvežė juos į Tirgovištę – tiesiai į spąstus. Miestelyje pirmąją porą sulaikė vietos milicija. "Dabar jūs esate liaudies rankose", – buvo iškilmingai pranešta jiems. "Kieno kieno?" – neišgirdo N.Ceauşescu.

Nurodymus, ką daryti su sulaikytaisiais, "liaudis" gaudavo tiesiai iš centrinės Bukarešto televizijos studijos, kur buvo susirinkę revoliucijos vadai. "Kariuomenė su mumis, diktatorius pabėgo. Dievas vėl atsisuko į rumunus. Mes laimėjome", – tą vakarą per televiziją kalbėjo vienas jų poetas Mircea Dinescu. Vėliau jis ir dar keli seni diktatoriaus pažįstami, gavę žinią iš Tirgovištės, pradėjo tartis, ką daryti su sulaikytuoju.

Ar būtinai reikėjo jį sušaudyti? Savo viršininką išdavęs generolas V.Stănculescu įsitikinęs, jeigu "teroristai" (prieš valdžią kovoję žmonės – red. past.) buvo kontroliuojami Fronto lyderių, diktatoriaus mirtis buvo absoliučiai nereikalinga. Vėlesnės mirtys, pasak jo, taip pat gula ant revoliucijos lyderių pečių.

Kad ir kaip būtų, tribunolo teismas buvo surengtas (ir vėliau pateisintas kito teismo). Valstybės kaltintojai, advokatai, Fronto lyderiai anuomet slaptai nuvyko į Tirgovištę, kur ir buvo paskelbtas verdiktas.

Teismo nuosprendis įgyvendintas čia pat. Diktatoriaus ir jo žmonos kūną, kaip teigiama, pervėrė 30 automatų kulkų.