2014 m. liepos 31 d. Europos Sąjunga oficialiai paskelbė apie griežtas ekonomines sankcijas karo kurstymu kaltinamai Rusijai, tačiau analitikai vis dar svarsto, ar didžiausią poveikį turėjo jos, ar naftos kainų kritimas bei kitos ekonominės aplinkybės. „Tačiau svarbu pabrėžti, kad vis dar išlieka galimybė sankcijas sugriežtinti. Jau kurį laiką matome šiokį tokį situacijos stabilizavimąsi Ukrainos Rytuose. [...] tarptautinė bendruomenė turėtų aiškiai parodyti, kad Rusijai bus smogta dar stipriau, jei saugumo situacija dar kartą blogės. Sankcijomis turi būti naudojamasi kaip derybų įrankiu“, – LRT Radijas sako Pensilvanijos universiteto Ekonomikos departamento specialistas Timofejus Milovanovas.
Kad sunku pasakyti, kokį tiksliai poveikį sankcijos turėjo, mano ir Carnegie fondo už tarptautinę taiką analitikė Lilija Ševcova: „Mano spėjimas toks, kad sankcijos privedė ir prie netiesioginių pasekmių. Pavyzdžiui, Rusijoje išryškėjo problema grąžinant skolas. Tai privertė V. Putiną galvoti apie išeitis. Viena jų – Minsko susitarimas. Kitaip tariant, Rusija ėmė ieškoti kitokių būdų konfrontuoti su Ukraina. Žinoma, tai tikrai nereiškia, kad Kremlius apskritai atsisakė idėjos Ukrainą palaužti – sankcijos Rusijos režimo ar užsienio politikos tikrai nepakeitė, veikiau privertė ieškoti „švelnesnių“ priemonių.“
Kremlius duomenis apie nuostolius slepia
Beveik 7 tūkst. – apie tokį skaičių žuvusiųjų per jau daugiau nei metus trunkantį Rusijos ir Ukrainos karą praneša Jungtinės Tautos. Regioninį stabilumą Europoje sudrebinęs konfliktas, savaime suprantama, neapsiėjo be tarptautinės bendruomenės įsikišimo.
2014 metų liepos 31-oji – diena, kai Europos Sąjunga oficialiai paskelbė apie griežtas ekonomines sankcijas karo kurstymu kaltinamai Rusijai. Tikėtasi, kad smūgis Rusijos ekonomikai privers šalies lyderius pakeisti savo užsienio politikos kursą. Suvaržymai nutaikyti į kertinius Rusijos sektorius – bankus, gynybą ir energetiką. Pats Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas pernai rudenį pripažino, kad dėl sankcijų Rusija kas metus turėtų prarasti apie 40 mlrd. dolerių pajamų.
Tačiau, prabėgus metams, konflikto Rytų Ukrainoje atgarsiai vis dar girdimi. Pasak Carnegie fondo už tarptautinę taiką analitikės L. Ševcovos, ironiška, kad iš pat pradžių nei Rusijos politikai, nei inteligentija – niekas netikėjo, kad sankcijos gali turėti poveikį. Tačiau metams prabėgus matyti, kad jos iš tiesų skausmingos.
„Jos turi triuškinantį poveikį ne tik Rusijos ekonomikai – finansiniam ir karo pramonės sektoriams – bet ir vartotojų visuomenei. Iš vidurinio sluoksnio žmonių, ypač didžiuosiuose miestuose, sankcijos atėmė daugybę geidžiamų produktų ir paslaugų. Galiausiai net pačios Kremliaus administracijos atstovas Sergejus Ivanovas „Financial Times“ sakė, kad iš tiesų jaučiamos labai neigiamos ir pražūtingos sankcijų pasekmės. Taigi net ir Kremliaus žmonės pripažįsta, kad sankcijos veikia“, – kalba L. Ševcova.
Ne paslaptis, kad Vladimiro Putino režimo kontroliuojamoje šalyje viešai prieinamos informacijos srautą griežtai prižiūri Kremliaus administracija. Ne išimtis ir Rusijos finansiniai duomenys po Vakarų įvestų ekonominių sankcijų.
„Visų pirma, mes nežinome tikslių duomenų. Visą statistiką pateikia valdžia ir mes nesame tikri, kad ji teisinga. Remdamiesi nepriklausomų stebėtojų teikiama informacija, manome, kad itin suintensyvėjo kapitalo nutekėjimas ir vartojimo kritimas šalies viduje. Ekonomika tikrai smuko, tačiau, kiek tiksliai – niekas nežino. Galime pasakyti, kiek atsakomosios Rusijos sankcijos pakenkė Europos Sąjungai – 2014 m. pabaigoje Bendrijos nuostolis siekė 0,03 bendrojo vidaus produkto – tai nėra tiek daug. Tačiau, kiek tiksliai prarado Rusija, nenumanome“, – pastebi analitikė.
Jos nuomone, patikimų duomenų, kurie atskleistų rusų požiūrį į Vakarų sankcijas jų šaliai, nėra. Kita vertus, nepriklausomas tyrimų centras „Levada“ pateikė labai įdomią statistiką – pasak jų, 72 proc. rusų 2014–2015 m. sandūroje manė, kad sankcijų tikslas – susilpninti ir pažeminti Rusiją. „Tačiau likusi respondentų dalis teigė, kad Rusija su Vakarais turėtų siekti kompromiso ir nusileisti, kad sankcijos būtų panaikintos. Dabar šios nuotaikos turėtų būti sustiprėjusios, – neslepia L. Ševcova. – Tai reiškia, kad žmonės nėra pasiruošę aukotis, kad pateisintų Kremliaus politiką Ukrainos ar Vakarų atžvilgiu.“
Kokį poveikį Rusijai padarė ES sankcijos, neaišku
Liepos 31-osios sankcijos Rusijai nėra pirmos. Dar anksčiau ES ir JAV taikė apribojimus aukštiems Rusijos pareigūnams vykti į Vakarų šalis ir įšaldė jų turtą. Tačiau nuo pat pradžių abejota, kad tokie veiksmai turės įtakos Maskvos užsienio politikos krypčiai. Ir vis dėlto, nors ekonomika smunka, konfliktas vis tiek tęsiasi.
„Svarbu tai, kad ES sankcijas ir toliau palaikytų, nes panašu, kad pačioje Bendrijoje nėra bendros nuomonės, kiek stipriai Rusija turėtų būti spaudžiama – ar kalbėtume apie ekonominius apribojimus, ar apie kažką kita. Pats faktas, kad visai neseniai jos buvo pratęstos, yra teigiamas ženklas“, – sako Pensilvanijos universiteto Ekonomikos departamento specialistas T. Milovanovas.
Kita vertus, jis pats pripažįsta nesąs tikras, ar sankcijos tikrai efektyvios – kai kurie tyrimai rodo, kad didžiausią poveikį turėjo ne jos, o naftos kainų kritimas ar kitos ekonominės aplinkybės. „Tačiau svarbu pabrėžti ir tai, kad vis dar išlieka galimybė sankcijas dar labiau sugriežtinti. Jau kurį laiką matome šiokį tokį situacijos stabilizavimąsi Ukrainos Rytuose. ES, JAV ir tarptautinė bendruomenė turėtų aiškiai parodyti, kad Rusijai bus smogta dar stipriau, jei saugumo situacija dar kartą blogės. Sankcijomis turi būti naudojamasi kaip derybų įrankiu. Juk tikslas nėra Rusiją pažeminti – tikslas yra konstruktyvus dialogas“, – pabrėžia T. Milovanovas.
Su tuo, kad sunku pasakyti, kokį tiksliai poveikį sankcijos turėjo, sutinka ir L. Ševcova – ji primena, kad sankcijos veikė kartu su kitais veiksniais – visų pirma, su naftos kainų kritimu, taip pat dėl recesijos, kuri prasidėjo dar prieš sankcijas ir investiciniu klimatu: „Mano spėjimas toks, kad sankcijos privedė ir prie netiesioginių pasekmių. Pavyzdžiui, Rusijoje išryškėjo problema grąžinant skolas. Tai privertė V. Putiną galvoti apie išeitis. Viena jų – Minsko susitarimas. Kitaip tariant, Rusija ėmė ieškoti kitokių būdų konfrontuoti su Ukraina. Žinoma, tai tikrai nereiškia, kad Kremlius apskritai atsisakė idėjos Ukrainą palaužti – sankcijos Rusijos režimo ar užsienio politikos tikrai nepakeitė, veikiau privertė ieškoti „švelnesnių“ priemonių.“
Vis dėlto T. Milovanovas mano, kad sankcijos turėjo tiek ekonominį, tiek politinį poveikį. Nors iš pradžių nei Rusijai, nei Ukrainai, nei Vakarams buvo neaišku, ar ES sugebės sankcijas palaikyti ir laipsniškai jas griežtinti, per šiuos metus buvo ne kartą parodyta, kad Europa sugeba būti vieninga ir kad rimtas atsakas gali būti.
„Visos pusės šį ženklą priėmė gana rimtai. Žinoma, kai kuriais atvejais Vakarai kritikuojami už tai, kad sureagavo ne tiek stipriai, griežtai ir greitai, kaip galėjo, kad ES viduje iš kai kurių valstybių pasigirsta prieštaravimų dėl Bendrijos strategijos. Iš pradžių visiems buvo akivaizdu, kad Rusija yra ta žaidėja, kuri konflikte diktuoja sąlygas. Bet dabar tuo abejojama“, – kalba T. Milovanovas.
Ukrainos rytuose netrukus matysime kelis kritinius epizodus
Visai neseniai, dar šių metų birželio mėnesį, ES užsienio reikalų ministrai pratęsė ekonomines sankcijas Rusijai iki ateinančių metų sausio. Pasak pareigūnų, taip siekiama įtikinti Maskvą visiškai įgyvendinti Minsko susitarimus dėl paliaubų Rytų Ukrainoje. Iki termino galiojimo pabaigos likus pusmečiui, Pensilvanijos universiteto analitikas T. Milovanovas sako, kad iki šio laiko Ukraina dar gali susidurti su iššūkiais.
Jo nuomone, terminas parinktas protingai ir reikia tikėtis, kad Minsko protokolo sąlygų laikysis abi pusės, tačiau per šį laikotarpį Ukrainos rytuose matysime kelis kritinius epizodus. Pirmas, įsitikinęs analitikas, – spalį vyksiantys vietos rinkimai, kurie bus proga didinti spaudimą naujajai valdžiai, kai kurie politikai gali turėti populistinių reikalavimų arba reikšti nepasitenkinimą kai kuriomis struktūrinėmis reformomis. Anot T. Milovanovo, tai savaime suprantama, nes Ukraina dabar yra gilioje ekonominėje krizėje, šalyje jaučiamas nepasitenkinimas – tą galima išnaudoti įvairaus plauko galios žaidimams vietos rinkimuose.
„Kitas svarbus momentas – žiema. Šaltuoju sezonu dujos visada buvo reikšminga problema ir tai yra tas metas, kai Ukraina pažeidžiamiausia. Tikriausiai pamenate praėjusių metų žiemą, kai Ukraina turėjo ištuštinti savo užsienio valiutos atsargas, kad galėtų susimokėti už dujas, o tai privedė prie to, kad grivina nuvertėjo tris kartus. Taigi žiema irgi yra gana rizikingas laikotarpis. Dėl to manau, kad sankcijų galiojimo pabaigos terminas sausį yra tikrai geresnis nei, pavyzdžiui, gruodžio pradžia“, – svarsto T. Milovanovas.
Politologė L. Ševcova tvirtina, kad svarbu atsižvelgti ir į Minsko protokolo reikšmę – problema yra ta, kad sankcijos yra susijusios su II Minsko susitarimu, kuris yra labai miglotas ir kontroversiškas. Tai priklausys nuo Vakarų, ypač Vokietijos ir JAV, vertinimo, kaip laikomasi Minsko susitarimo.
„Neatmetu galimybės, kad sankcijos bus panaikintos 2016 m. pradžioje. Tačiau, kaip minėjau, Minsko susitarimas yra labai prieštaringas – jam nebūtinai galioja „status quo ante“ dėsnis. Pavyzdžiui, Ukrainai nebūtinai turi būti grąžintas Krymas. Manau, kad esminis šio susitarimo akcentas yra Ukrainos atsiribojimas nuo Rusijos įtakos. Jei Rusija ginkluotos intervencijos nebetęs, tuomet tai Vakarus galėtų įtikinti, kad sankcijos turi būti atšauktos“, – pastebi L. Ševcova.
Ar dabartinių priemonių pakaks padėčiai stabilizuoti?
Analitikai perspėja, kad Donbasas gali tapti įšaldyto konflikto zona, taigi kyla klausimas, ar dabartinės priemonės pakankamos, kad būtų atkurta tokia padėtis, kokia ji buvo iki konflikto.
T. Milovanovas mano, kad tai labai tikėtina, be to, įšaldytas konfliktas yra geriau nei atviras: „Nesakau, kad tai idealus scenarijus ar kad tokio turėtų būti siekiama. Tačiau tolesnės agresijos grėsmė vis dar yra, ypač netoli fronto linijos esančio Mariupolio atžvilgiu. Tai didelis miestas, kuriame yra antras pagal dydį Ukrainoje uostas – per jį eksportuojama apie 40 proc. šalyje pagamintos produkcijos. Jei uostas būtų sugriautas arba miestas užimtas, tai būtų kritiška padėtis visai Ukrainai.“
Taip pat, pabrėžia analitikas, turint omenyje, kad kariniai veiksmai šalies rytuose per pastaruosius mėnesius atslūgo, tarptautinė bendruomenė turėtų stebėti padėtį, kol įvyks vietos rinkimai, o tada jau spręsti, ar pažanga buvo padaryta.
L. Ševcovos nuomone, artimiausiu metu sankcijų ir kitų ES bei JAV taikomų priemonių veiksmingumas priklausys nuo vienintelio dalyko – paties Kremliaus užsienio politikos. Viena vertus, Rusija sieks priešintis Vakarams, kita vertus, yra požymių, rodančių, kad Maskva nori sušvelninti Vakarų atsaką ar bent jau užmegzti dialogą su Vokietija ir ypač JAV.
„Reaguodamos į tokią trapią pusiausvyrą, JAV ir ES turėtų atitinkamai derinti savo užsienio politikos kryptį. Deja, nesu tikra kad iki metų pabaigos nuosekli Vakarų strategija Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu bus įgyvendinta. Juk sankcijos yra įrankis, skirtas įgyvendinti kokia nors vizija paremtai strategijai. Tačiau Europos vizijos aš kol kas nematau“, – teigia L. Ševcova.
Nors antraščių apie susidūrimus Rytų Ukrainoje pastaruoju metu matyti mažiau, kontroversijos konflikto tema išlieka daug. Dar šią savaitę Rusija vetavo Jungtinių Tautų rezoliuciją, įpareigojančią įkurti tribunolą, kuris teistų asmenis, prieš metus Rytų Ukrainoje numušusius Malaizijos oro linijų lėktuvą. Iš to galima spėti, kad atoslūgio santykiuose tarp Vakarų ir Kremliaus vargu ar artimu metu verta tikėtis. Ar Europos ir JAV spaudimas turės lemiamos įtakos V. Putino politikai? Atsakymo į šį klausimą ilgai laukti tikriausiai nereikės.
