Rekomendacijos Šveicarijai
Šimtmečiais savo neutralumo istoriją skaičiuojanti Šveicarija, anot leidinio „Politico“, nemėgsta įsitraukti į karus, bet mėgsta užsidirbti pinigų. Šių vertybių konfrontacija ir nerimas, kad Rusijos prezidentas kelia pavojų visai Europai, verčia šalį permąstyti savo poziciją.
Šveicarijos gynybos ministerijos sudaryta saugumo ekspertų darbo grupė rugpjūčio pabaigoje baigė darbą pateikdama rekomendacijų Vyriausybei, tarp kurių – raginimas apsvarstyti galimybę pakeisti neutralumo politiką. Nors mažai tikėtina, kad Šveicarija bus užpulta, šalis jau esanti hibridinio karo, įskaitant dezinformacijos sklaidą, šnipinėjimą ir kibernetines atakas, taikinys, sako ekspertai, tarp kurių – buvę šalies kariuomenės pareigūnai, Miuncheno saugumo konferencijos vadovas Wolfgangas Ischingeris.
Tarp daugiau nei 100 rekomendacijų – raginimas sustiprinti Šveicarijos ginklų pramonę, panaikinti ginklų reeksporto apribojimus. Dėl šiuo metu galiojančio draudimo parduoti ginklus kariaujančioms šalims pernai ginklų eksportas sumažėjo 27 proc.
Darbo grupė nerekomenduoja Šveicarijai visiškai atsisakyti neutralumo ar stoti į NATO, tačiau mano, kad reikia stiprinti bendradarbiavimą su Aljansu ir ES: dalyvauti bendruose mokymuose, dvišalėse ir daugiašalėse pratybose priešraketinės gynybos programose.
Ataskaitoje taip pat siūloma per šešerius metus padidinti karines išlaidas iki 1 proc. BVP – šiandien šalis skiria vos 0,76 proc.: palyginti su NATO narėmis, mažiau išleidžia tik kariuomenės neturinti Islandija.
Į šias rekomendacijas turėtų būti atsižvelgta rengiant Šveicarijos saugumo strategiją, tačiau neabejojama, kad dokumentas sulauks pasipriešinimo šalies parlamente, ypač – iš pacifistinių kairiųjų partijų ir nacionalistinių kraštutinių dešiniųjų.
Prezidentė Viola Amgerd jau seniai kritikuojama dėl laipsniško šalies suartėjimo su NATO, o prie ES sankcijų prisijungta tik po žiniasklaidos pranešimų apie tai, kad Šveicarija suteikė prieglobstį tiek Kremliui artimiems veikėjams, tiek šimtais milijardų eurų vertinamiems jų pinigams.
Radikalioji grupė „Pro Switzerland“ pavasarį pateikė iniciatyvą, kad federalinėje Konstitucijoje būtų įtvirtinta „amžinas ginkluotas neutralumas“.
Sovietų palikimas
Kitaip nei Šveicarijos atveju, Austrijos kaip neutralios valstybės stažas matuojamas tik dešimtmečiais, tačiau šalies politikai jo svarba ne menkesnė. Laikytis neutralumo Austrija įsipareigojo 1955 m. – tai buvo sovietų armijos, karo pabaigoje okupavusios šalį, išvedimo sąlyga.
Naujosios Austrijos saugumo strategijos likimą spręs naujos sudėties parlamentas, kurį Alpių respublika rinks rugsėjo 29 d.
Pagal šį susitarimą, šalis negali sudaryti jokių karinių ar politinių sąjungų. SSRS, nelabai pasitikėdama Vakarų šalimis, primygtinai reikalavo, kad neutralus valstybės statusas būtų įtrauktas ir į Austrijos Konstituciją, – kad nebūtų paprasta jo atsisakyti.
Pasirašius neutralumo sutartį, vos per kelis mėnesius iš šalies teritorijos buvo išvestos visos užsienio karinės pajėgos – liko tik pačios Austrijos kariuomenė, veikiau panašesnė į žaislinę nei į tikrą. Ir, kaip vėliau atskleidė vadinamasis Mitrochino KGB archyvas, ginklų ir amunicijos slėptuvės, kurias austrų komunistų pogrindininkams paliko sovietai.
Austrija netruko pajusti neutralumo praktinę naudą – jau po dešimties metų SSRS staiga pasirodė esanti palanki prekybos partnerė. Šalies eksporto į SSRS apimtis buvo didesnė nei Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės kartu sudėjus.
Šnipų valdos
Neutralios valstybės statusas padėjo tarptautinėms organizacijoms renkantis šalį, kur galima būtų įkurti centrinę būstinę. Tai savo ruožtu kurstė Maskvos dėmesį Austrijai. Priešiškų šalių šnipai čia naudojosi pranašumu: Austrijos įstatymai leido bausti tik prieš Austriją, o ne kitų valstybių ambasadas ar tarptautines organizacijas šnipinėjusius asmenis.
Buvęs KGB generolas Olegas Kaluginas vėliau sakė: „Į Vieną važiavau su diplomatiniu pasu kaip Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijos pasiuntinys. Imigracijos patikros punkte parodžiau šį žalią diplomatinį pasą ir pareigūnas mane praleido. Niekas netikrino mano bagažo. Austrija buvo patogi vieta būti šnipu.“
Prasidėjus Vladimiro Putino erai, naujasis Kremliaus elitas netruko įvertinti, kad Austrijoje galima greičiau prasisukti: gauti pasą, įsigyti nekilnojamojo turto, įsilieti į verslą ar įsteigti fiktyvų privatų fondą.
2022 m. „Financial Times“ citavo Europos diplomatą, kuris Austriją pavadino lėktuvnešiu slaptai Rusijos veiklai: čia verbuojami bendradarbiai, renkama pati įvairiausia Maskvą dominanti informacija.
Vien tik vadinamajame „Russencity“, Vienos Donauštato rajone esančiame Rusijos nuolatinės atstovybės prie tarptautinių organizacijų komplekse, įrengta tuzinas palydovinių antenų, kurios neabejotinai naudojamos šnipinėjimui.
Dėl invazijos į Ukrainą Vakarų valstybės išsiuntė iš viso 600 Rusijos diplomatų, iš kurių 400, kaip manoma, buvo žvalgybos pareigūnai. Austrija šiuo klausimu laikėsi atokiau – iš dalies dėl susirūpinimo, kad rusų atsakomieji veiksmai gali paralyžiuoti jos pačios nedidelės atstovybės Maskvoje darbą. Tad 2024-ųjų pradžioje dvišaliu pagrindu ir prie tarptautinių organizacijų Vienoje tebebuvo akredituoti 273 Rusijos diplomatai. Ekspertai daro prielaidą, kad bent trečdalis jų turi slaptųjų tarnybų patirties.
Per ilgus metus tarp Vienos ir Maskvos užsimezgė glaudžių politinių ryšių tradicija. Iki Vengrijos premjero Viktoro Orbano kelionės į Maskvą šių metų liepą Austrijos kancleris Karlas Nehammeris buvo vienintelis Europos lyderis, susitikęs su Kremliaus diktatoriumi po plataus masto invazijos į Ukrainą.
Austrijos „Raiffeisen Bank International“ – didžiausia Vakarų finansų institucija, net ir skaičiuojant trečius karo Ukrainoje metus tebedirbanti Rusijoje. Austrija vis dar priklausoma ir nuo rusiškų dujų: šių metų sausį jos sudarė 97 proc. dujų importo, birželį – 84 proc.
Vienas iš simbolių triados
1995 m. šalis narystės saitais susisaistė su ES, ilgainiui iš ekonominės virtusia vertybių sąjunga, ėmė dalyvauti NATO programoje „Partnerystė taikos labui“, ji toliau atkakliai laikosi neutralumo politikos, nors jos suvokimas ir transformavosi.
2001 m. 58 proc. gyventojų pripažino, kad per pastaruosius dešimt–penkiolika metų pasikeitė Austrijos neutralumas, tiek pat gyventojų manė, kad Austrija po penkiolikos metų (t. y. 2016 m.) nebebus neutrali šalis. Tačiau 2022 m. vasarą atliktoje apklausoje 54 proc. prognozavo, kad Austrija šį statusą išlaikys iki 2037 m. – tik 29 proc. manė įvyksiant esminį pasikeitimą.
Neutralumo austrai laikosi įsikibę, nors naujas karas Europoje sustiprino jų nesaugumo jausmą.
Diskutuoti šia tema nevengiama, tačiau nepopuliaru – kalbėti apie neutralumo atsisakymą, vadinasi, kėsintis į konstitucinę nuostatą. Nuomonės įvairuoja net partijų viduje.
2001 m. sukrėstas Rugsėjo 11-osios išpuolių tuometis kancleris Wolfgangas Schüsselis neutralumą vadino viena iš XXI a. realijų nebeatitinkančios Austrijos simbolių triados dalimi (kartu su Mozarto šokoladiniais saldainiais ir Habsburgų laikais išvestos lipicanerių veislės žirgais). Tačiau atskiri politikų komentarai apie esą atėjusį metą atsisakyti tokio statuso ilgainiui sulaukdavo kritikos.
Ekscentriškasis Karintijos žemės vadovas Jörgas Haideris yra raginęs surengti referendumą dėl neutralumo, tačiau, kalbant tuomečio vicekanclerio Huberto Gorbacho žodžiais, nuspręsta geriau neliesti šios austrų tapatybės dedamosios, tarsi ji būtų iškalta Alpių granite.
Neutralūs, bet neabejingi
Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą neprivertė Austrijos ryžtis radikalioms permainoms. 2022-ųjų gegužę paskelbtos apklausos rodė, kad trys ketvirčiai austrų vis dar nori laikytis neutralumo, manė, kad kartu su Alpių topografija tai patikimesnė saugumo garantija, nei įsipareigojimas laikytis NATO 5-ojo straipsnio. Apie 70 proc., neutralumą rėmė ir 2011 m., ir 2003 m. Pernai spalį tik kas penktas manė, kad šaliai reikėtų jungtis prie tarptautinių saugumo struktūrų.
Neutralumo austrai laikosi įsikibę, nors naujas karas Europoje sustiprino jų nesaugumo jausmą. 2022 m. birželį Linco rinkos instituto tyrimas atskleidė, kad dauguma (54 proc.) apklaustųjų pasisakė už kariuomenės biužeto didinimą – 2020-aisiais šis skaičius buvo 10 proc. mažesnis. Tačiau valdžios koridoriuose kalbos nepakito. Austrija „buvo neutrali, yra neutrali ir liks neutrali“, tarsi ramindamas tėvynainius dar pernai spalį sakė kancleris K. Nehammeris.
Ryškėjantis šalių pasidalijimas į gėrio ir blogio stovyklas, ES partnerių politikų vis garsesni raginimai aktyviau įsitraukti į kovą su Vakarų egzistencijai grėsmę keliančia Rusija speičia Austrijos politikus į kampą. Likti nuošalyje, vadinasi, kenkti savo šalies įvaizdžiui, ES partnerių kompanijoje atsidurti šalia Vengrijos atstovų. Kita vertus, tokiu įtemptu metu inicijuoti Konstitucijos pakeitimą – tai tarsi medikų bijantį pacientą įtikinti atlikti skubią operaciją.
Pernai vasarį federalinis prezidentas Aleksandras Van der Bellenas, pasmerkdamas Rusijos agresiją prieš Ukrainą, pabrėžė, kad Austrija nėra nuošalyje. Austrija kariniu požiūriu yra neutrali, sakė jis per naujametį susitikimą su užsienio diplomatais, tačiau „mes nesame neutralūs akivaizdžių tarptautinės teisės pažeidimų ir karo nusikaltimų atžvilgiu“. Neutralumas nėra abejingumas, pabrėžė A. Van der Bellenas.
Politikams žvalgantis į rinkėjų nuotaikas, ekspertų bendruomenėje neutralumas vis garsiau vadinamas atavizmu. 2022 m. pusšimtis austrų intelektualų paragino federalinį prezidentą pavesti ekspertams ištirti, ar Austrijos neutralumas vis dar „atitinka laikmetį“. Kreipimąsi pasirašiusieji sakė maną, kad tai – pasenusi, šaliai pavojinga nuostata.
Partnerė virto grėsmės šaltiniu
Kai ignoruoti Rusijos grėsmės tapo neįmanoma, Austrija kartu su Šveicarija ryžosi prisijungti prie 2022 m. Vokietijoje gimusios iniciatyvos sukurti vieningą Europos priešraketinės ir oro gynybos sistemą „Sky Shield“ ir užtikrinti bendrą trumpojo, vidutinio ir ilgojo nuotolio raketų ir oro gynybos sistemų pirkimą. Austrijos federalinis kancleris K. Nehammeris tokį Vienos sprendimą grindė siekiu apsisaugoti nuo grėsmių, kurias esą kelia Rusijos veiksmai.
Austrija palaikė visas ES sankcijas Rusijai, neblokavo sprendimų skirti lėšų ginklams Ukrainai. Tačiau de jure Rusija tebebuvo vadinama „svarbia Austrijos partnere“ – bent jau taip teigiama Krymo aneksijos išvakarėse, 2013 m., priimtame dokumente, kuriame oficialiai apibūdinami Vienos saugumo politikos pagrindai.
Anot saugumo eksperto Franzo Ederio, į saugumo politiką buvo žiūrima lengvabūdiškai. „Mes pasikliovėme tuo, kad esame apsupti draugiškų valstybių ir kad NATO kažką padarys kritiniu atveju“, – sakė jis laikraščiui „Der Standard“.
Baigiantis vasarai pasirodė ženklų, kad Viena ryžtasi esminėms permainoms. Likus kelioms savaitėms iki rinkimų, Austrijos Vyriausybė pasiekė susitarimą dėl naujos saugumo doktrinos.
Kaip teigiama oficialiame pranešime, poreikis atsirado, kai Rusijos pradėtas karas iki pamatų sukrėtė pasaulinę saugumo struktūrą, kai sustiprėjo geopolitinė konkurencija, ėmė stiprėti ekstremizmas ir terorizmas, instrumentalizuojama nelegali migracija, stiprėja klimato kaitos poveikis ir didėja kibernetinis nusikalstamumas.
Ekonominis saugumas dokumente siejamas su kritinės infrastruktūros ir kritinės svarbos objektų atsparumo stiprinimu, kalbama apie siekį kuo greičiau sumažinti dujų, kaip energijos šaltinio, naudojimą ir nutraukti priklausomybę nuo Rusijos energijos šaltinių importo. Dujų importo iš Rusijos į ES dalis galėtų būti sumažinta nuo 45 proc. iki 15 proc. 2021–2023 m., o iki 2027 m., atkartojant Europos Komisijos užsibrėžtą tikslą, visiškai atsisakyti rusiškų gamtinių dujų.
Šalis pasilieka laisvę neutralumą interpretuoti. Jei kėsinamasi į kurios nors valstybės nepriklausomybę, Austrija „solidariai“ remtų ES priemones. Kartu bus stiprinamas bendradarbiavimas su NATO – pavyzdžiui, keičiantis informacija ir ataskaitomis apie padėtį, taip pat teikiant pagalbą nelaimių atveju, vykdant taikos palaikymo misijas ar bendrus mokymus, tačiau narystės Aljanse nesiekiama.
Laukia svarbūs rinkimai
Tai, kokiomis sąlygomis atsirado dokumentas ir kokios reakcijos jis sulaukė, byloja: šis žodis kūnu lengvai netaps.
Kaip rašo Austrijos žiniasklaida, klimato kaita ir įsipareigojimas atsisakyti rusiškų dujų strategijoje atsirado tik primygtinai reikalaujant žaliesiems. Už tai jaunesnioji valdančiosios koalicijos partnerė sutiko paremti Liaudies partijos ÖVP finansų ministro Magnuso Brunnerio kandidatūrą į eurokomisarus – žalieji mieliau būtų matę moterį kandidatę.
Dokumentas sulaukė opozicinių socialdemokratų SPÖ, dešiniųjų FPÖ ir liberalų iš „Neos“ kritikos. Įdomu tai, kad būtent ÖVP ir FPÖ šalininkai šiandien ypač kritiškai vertina solidarią gynybą, nors prieš 20 metų atrodė, kad būtent šios partijos atvestų šalį į NATO.
Naujosios Austrijos saugumo strategijos likimą spręs naujos sudėties parlamentas, kurį Alpių respublika rinks rugsėjo 29 d.
Nauja Vyriausybė gali atmesti dabartinį dokumentą arba priimti kitokią strategiją – ji tėra orientacinis dokumentas. Juolab jei po rinkimų pirmasis smuikas Vienos politiniame orkestre tektų FPÖ. Naujausių apklausų teigimu, dešinieji populistai gali surinkti 27 proc. balsų – 3–6 procentiniais punktais daugiau nei konservatyvioji ÖVP ir socialdemokratai iš SPÖ.
Tačiau, guodžiasi kai kurie politologai, net ir FPÖ pergalės atveju toli gražu neaišku, ar jos lyderis Herbertas Kicklas, dažnai vadinamas Rusijos propagandininku, taptų naujuoju kancleriu. ÖVP, kaip turbūt vienintelė galima koalicijos partnerė, atmetė galimybę bendradarbiauti su H. Kicklu, bet ne su pačia FPÖ.
Svarbus vaidmuo tektų ir prezidentui A. Van der Bellenui. Buvęs Žaliųjų partijos lyderis ne kartą pabrėžė, kad formuoti Vyriausybę nebūtinai patikėtų rinkimų laimėtojui.
Konstitucinės teisės ekspertas iš Insbruko universiteto Peteris Bußjägeris yra sakęs, kad šalies vadovas gali pasiremti valstybės strateginei krypčiai svarbiu argumentu: Vyriausybė turi būti palankiai nusiteikusi ES atžvilgiu, o FPÖ yra atvirai euroskeptiška.
Galų gale svarbu tai, kad Vyriausybė – net jei ji yra trijų partijų aljansas – turėtų stabilią daugumą Nacionalinėje Taryboje. „Jei parlamentas iš karto nuverstų Vyriausybę, ištiktų nacionalinė krizė“, – sakė P. Bußjägeris.
