Argentinos naujasis prezidentas Mauricio Macri (Maurisijus Makris) savo varžovų buvo paniekinamai vadinamas išlepintu elito atstovu, bet sugebėjo išnaudoti nusivylimą ekonomikos nuosmukiu, kad užbaigtų 12 metų trukusį kairiųjų vadovavimą.

Verslui palankus konservatyvių pažiūrų veikėjas buvo prisaikdintas ketvirtadienį, o jo atėjimas į valdžią žymi dideles permainas Argentinoje po tris kadencijas trukusio kairiosios stovyklos poros – velionio prezidento Nestoro Kirchnerio (Nestoro Kiršnerio) ir jo žmonos Cristinos (Kristinos) – valdymo.

Akinamai besišypsantis 56 metų žilstelėjęs politikas skaisčiai mėlynomis akimis sugebėjo užsitikrinti palaikymą tarp argentiniečių, kuriems įkyrėjo Kirchnerių protekcionistinės priemonės ir konfrontacinė politika.

M.Macri sugebėjo atsikratyti „turčiaus“ įvaizdžio, kuris gali būti pragaištingas politikui Argentinoje, pasižyminčioje audringa klasių konflikto istorija, ir sutelkė plačią šalininkų koaliciją, kartodamas savo mantrą, kad šaliai reikalingi pokyčiai.

Į pagalbą savo užmojams jis sugebėjo pritraukti įvairių politinių jėgų atstovų, tarp jų Kirchnerių peronistų judėjimo narių ir socialdemokratų, taip pat dešiniojo sparno veikėjų.

Tuojau po savo netikėto laimėjimo lapkričio 22 dieną vykusiame antrame prezidento rinkimų rate M.Macri pažadėjo sumažinti apribojimus importui ir atsisakyti fiksuoto valiutos kurso. Tikėtina, kad dėl to Argentinos pesas staigiai nuvertės, tačiau šis žingsnis gali padėti suvaldyti dviženklę infliaciją.

Dukart išsiskyręs keturių vaikų tėvas pirmiausiai išgarsėjo kaip populiariausio Argentinos futbolo klubo „Boca Juniors“ prezidentas.

„Norėjau būti „Boca“ devintasis“ puolėjas, kadaise sakė M.Macri.

Vis dėlto jis paliko klubo valdybą tos komandos sėkmingiausius laikotarpiu, kai jis laimėjo 17 titulų.

Šis faktas buvo parankus tramplinas M.Macri šuoliui į politiką. Nuo 2003 metų jis vadovavo judėjimui „Įsipareigojimas keistis“ (Compromiso para el Cambio), o 2005 metais jis suformavo dešinįjį aljansą „Respublikonų pažadas“ (Propuesta Republicana, PRO).

2007 metais M.Macri buvo išrinktas Buenos Airių meru, o šiemet įkūrė aljansą „Keiskimės“ (Cambiemos), žadėdamas pakeisti politiką, kuri, anot C.Kirchner, turėjo padėti darbininkų klasei, nors verslo lyderiai tikino, kad ji žlugdo ekonomikos augimą.

Privilegijų ir dramų kupinas gyvenimas

M.Macri gimė Tandilo mieste rytiniame agrariniame regione ir mokėsi elitiniame kardinolo Newmano (Niumano) koledže Buenos Airėse.

Jis yra turtingo verslininko sūnus ir anksčiau vadovavo savo šeimos bendrovei.

M.Makri žmona yra manekenė ir madų verslo veikėja Juliana Awada (Chuliana Avada), su kuria naujasis Argentinos lyderis augina trejų metų dukrą. Prezidentas turi dar du vaikus iš ankstesnės santuokos.

Spalį per pirmąjį rinkimų ratą M.Macri nustebino visuomenės apklausų organizatorius, kai tik nedideliu balsų skaičiumi atsiliko nuo Danielio Scioli (Danielio Sjolio) – C.Kirchner pageidauto įpėdinio. Ši sėkmė jam padėjo užsitikrinti palankias pozicijas prieš antrąjį turą.

M.Macri apvažinėjo neturtingiausias šalies provincijas ir fotografavosi glausdamas prie savęs vaikus bei apkabinęs seneles, žadėdamas iš nieko neatimti socialinių garantijų, tačiau suteikti galimybę dirbti.

Sakydamas kalbą po savo prisaikdinimo, naujasis prezidentas pažadėjo „nenuilstamai kovoti už tuos, kurie to labiausiai reikia“, patvirtindamas savo rinkimų kampanijos pažadus.

Tačiau jo gyvenimą yra paženklinusios dramos ir skandalai.

1991 metais M.Macri buvo pagrobtas ir paleistas tik po dviejų savaičių, kai šeima sumokėjo 6 mln. dolerių išpirką.

10-ame dešimtmetyje jis buvo išteisintas vienoje kontrabandos byloje, taip pat atrėmė kaltinimus dėl ryšių su „Boca Juniors“ aistruolių ekstremistinėmis grupuotėmis.

Vėlesniu laikotarpiu jis buvo kaltinamas šnipinėjęs savo oponentus.

M.Macri stilių daugelis lygindavo su kai kurių iškilių JAV respublikonų politikų.

Per rinkimų kampaniją jis nebuvo prisirišęs prie konservatyvaus įvaizdžio, rengdamas spalvingus mitingus, šokdamas argentinietišką kumbiją ir mėgdžiodamas velionį dainininką Freddie Mercury (Fredį Merkurį), kuris buvo gėjus.

M.Macri žadėjo liberalizuoti ekonomiką, bet varžydamasis su D.Scioli taip pat turėjo atsižvelgti į rinkėjų reikalavimus socialinės rūpybos srityje. D.Scioli tvirtino, kad M.Macri yra „pasipūtęs“ elito atstovas.

„Anksčiau (Macri) buvo tiesiog dešiniojo sparno (veikėjas) ir tuo didžiavosi, – naujienų agentūrai AFP sakė sociologistas Federico Gonzalezas (Federikas Gonsalesas). – Dabar jis – tarsi Buda. Jis išėjo iš rūmų ir atrado skurdą bei ligas.“