Tokią sukrečiančiančią perspektyvą pateikia žinomas karinių konfliktų ekspertas Carlo Masala, kurio knyga „Wenn Russland gewinnt: Ein Zukunftsszenario“ tapo ne tik eilinių skaitytojų, bet ir kolegų bestseleriu.

Nerimo aritmetika

„Tiesiog tai mano gimtadienis“, – kodėl pasirinko 2028-ųjų kovo 17-ąją, kai Rusija tariamai užpuola Narvą, vienoje diskusijoje juokaudamas paaiškino C. Masala. Tik jo knygoje lengvabūdiškumo nėra. Bundesvero universiteto profesoriaus politinėje fikcijoje pateikiamas nerimą keliantis ateities pasaulio vaizdinys. Hipotetinis, tačiau sukrečiantis.

2029-uosius kaip galimą laiką, kada Maskva galėtų patikrinti NATO sutarties 5-ąjį straipsnį, yra įvardijęs Vokietijos federalinės žvalgybos tarnybos (BND) vadovas Bruno Kahlis. Paprastai viešų pareiškimų vengiantis BND vadovas kovą interviu „Deutsche Welle“ išreiškė susirūpinimą, kad, karui Ukrainoje pasibaigus iki 2029–2030 m., Rusija galėtų greičiau sukaupti techninių, materialinių ir personalo išteklių, reikalingų atakuoti Europą.

2029 m. kaip vėliausią galimą Rusijos puolimo datą viešai mini ir Vokietijos kariuomenės generalinis inspektorius Carstenas Breueris. Generolas skaičiuoja: kasmet Rusijoje pagaminama 1 500 tankų (dukart daugiau, nei turi penkios didžiausios NATO šalys), 4 mln. artilerijos šovinių – nauja produkcija keliauja ne tik į frontą Ukrainoje, bet ir į sandėlius; iki 2026 m. Rusija planuoja padidinti kariuomenę iki 1,5 mln. karių. C. Breueris sako per keturis tarnybos kariuomenėje dešimtmečius nepatyręs saugumo prasme grėsmingesnės situacijos nei dabar.

Šiuo metu NATO yra „glaudžiau susivienijusi“ nei kada nors anksčiau, Vokietija jau dabar gali apsiginti su tuo, ką šiuo metu turi. Tačiau, „kaip kariuomenės atstovas, turiu rengtis blogiausiam scenarijui“, atsako C. Breueris optimistams, abejojantiems Rusijos karinės pramonės gamybos pajėgumais ir gebėjimais mobilizuoti tiek pramonę, tiek pajėgas.

Vokietijos intelektualai, save vadinantys pacifistais, kviečia nepervertinti Rusijos gebėjimų (anot buvusio Angelos Merkel patarėjo Ericho Vado, „nepaversti Rusijos didesne, nei yra iš tiesų“). Jie nuogąstavimus dėl galimos Rusijos atakos vadina specialiai hipertrofuojama retorika, kuria siekiama sustiprinti papildomo finansavimo karybai argumentus. Esą nereikėtų dirbtinai eskaluoti vadinamojo domino efekto, kai bijoma, kad po Ukrainos eilė ateitų ir kitoms Europos valstybėms. Anot E. Vado, panašiai klaidinga manyta ir Vašingtone, kai, nerimaujant, kad, leidus Vietname įsikurti komunistams, paraudonuos ir visa Pietryčių Azija, galiausiai įsivelta į milijonus gyvybių nusinešusį karą.

C. Masala savo monografijoje neskaičiuoja Rusijos tankų, artilerijų sviedinių ir karių. Rašydamas galimą įvykių scenarijų jis įtikinamai parodo: Maskva savo politinių tikslų gali siekti ne tik didele, bet ir ribota karine operacija – mažai rizikuodama surengti NATO egzaminą, kuriame sąjungininkai beviltiškai susimauna.

Aprašomam scenarijui C. Masala pasirinko 2028-uosius. Kodėl ne 2025-ųjų rudenį, kai vyks bendros Rusijos ir Baltarusijos pratybos „Zapad“, ar 2029-uosius, apie kuriuos dabar visi kalba? Vakarus Vladimiras Putinas neabejotinai norėtų užklupti netikėtai, mano ekspertas.

Sukrėsti ir pažadinti

Knyga, iš pradžių sumanyta kaip didelės apimties esė, Vokietijoje sukėlė ne tik ažiotažą – pranešta jau apie penktąjį leidimą, bet ir davė naują impulsą debatams. Šiandien C. Masala – vienas populiariausių įvairių gyvų diskusijų, pokalbių laidų televizijose, spaudos interviu herojus. Kartu su septyniolika kolegų mokslininkų jis pasirašė atvirą laišką naujajam Budestagui, kuriame tradicines partijas paragino susivienyti saugumo labui.

C. Masala monografija – profesine patirtimi, realiais faktais, diskusijomis su kolegomis ir gynybos pareigūnais, mokslinėmis įžvalgomis ir refleksijomis iš karo žaidimų, kuriuose dalyvavo aktyviai arba kaip stebėtojas, paremta publicistinė antiutopija. Tiesa, dalis auditorijos dėl savo kompetencijos stokos, silpno kritinio mąstymo, o ir įbauginta geopolitinės įtampos, knygoje vaizduojamą scenarijų skuba priimti kaip neišvengiamą tikrovę.

Knygoje atskleidžiama, kad demokratines visuomenes silpnina jų nonkomformizmas, trumparegiška politika, galinti atvesti prie bręstančios katastrofos, kurios kiekvienas etapas atrodo pernelyg nereikšmingas, tad nesulaukia ryžtingos reakcijos, kol galiausiai tampa per vėlu.

„Mano tikslas nėra tapti pranašu. Mano tikslas – skatinti mąstyti, apmąstyti kartu ir plėtoti mintis toliau, – įžangoje pabrėžia autorius. – Paprastai scenarijai kuriami tam, kad neįvyktų tai, kas juose aprašyta.“ Ši citata nusako fundamentalų C. Masalos darbo tikslą – ne tik pademonstruoti įmanomą juodąjį scenarijų, bet ir paskatinti politinius veikėjus imtis veiksmų, kad jis netaptų realybe.

Istorija: laiku nesustabdytas A. Hitleris ne tik okupavo Reino kraštą, bet ir patikrino sąjungininkų požiūrį į tarptautinius susitarimus. Nuotraukoje – 1936 m. kovo 7 d., Vokietijos daliniai įžengia į Reino kraštą. / „Mary Evans Picture Library“ / „Robert Hunt Collection“ / „Scanpix“ nuotr.

Tariamoji taika

Knygos pasakojimas prasideda nuo Ukrainos pralaimėjimo, po kurio griūva Europos saugumo architektūra. JAV prezidentas nebemato prasmės toliau remti Ukrainą, esą Rusija pakankamai nusilpusi, kad būtų lengva ateityje ją atgrasyti; ES nepajėgia kompensuoti JAV paramos stygiaus, tad Kyjivas yra priverstas pasirašyti Ženevos taiką, kuri de facto yra Ženevos kapituliacija.

Į Ukrainos konstituciją įtraukiama nuostata dėl šalies neutralumo. Rusija išlaiko jau dabar aneksuotas Ukrainos žemes, likusi šalies teritorija valdoma silpnos, jokių saugumo garantijų neturinčios vyriausybės, – būtent tai, kokius reikalavimus šiandien pateikia Kremlius. Kaip laikomasi paliaubų, prižiūri JT taikos pajėgos, sudarytos iš europiečių, kinų ir kitų valstybių šalių atstovų.

Okupuotose Ukrainos teritorijose tęsiama rusifikacija, nepaklusnūs ukrainiečiai perkeliami į „perauklėjimo stovyklas“, toliau grobiami ir Rusijoje įvaikinami vaikai. Ukrainos diaspora ir žmogaus teisių aktyvistai praneša apie žiaurumus, tačiau pasaulis nekreipia dėmesio. Okupuotose teritorijose aktyviai veikia partizanai – „Laisvoji Ukrainos armija“.

Ukrainos ekonomika žlugusi, infrastruktūra sugriauta, šalis išgyvena didžiulę emigraciją. Galiausiai parlamento rinkimus laimi prorusiškos pajėgos. Prezidentas Volodymyras Zelenskis bando sustabdyti šalies raidos permainas ir paleisti parlamentą, tačiau jam tai nepavyksta.

Autorius taikliai identifikuoja tam tikrus socialinius ir politinius procesus Vakarų demokratijose, kurie veda prie tokios baigties.

Vienas įtaigiausių C. Masalos aprašomų reiškinių – tariamas karo nuovargis ir su juo susijęs politinis oportunizmas. Pasirašius sutartį dėl kapituliacijos, kritikos ugnyje atsiduria tie, kas iki šiol energingai reikalavo suteikti Kyjivui karinę ir politinę paramą.

Argumentas, kurį pirmiausia kelia dešiniųjų ir kairiųjų populistinės partijos, gali būti apibūdintas 2027 m. Prancūzijos prezidentu išrinkto Nacionalinio fronto atstovo pareiškimu, esą laiku („pusantrų metų anksčiau“) karo neleidusios pabaigti šalys ne tik nustekeno savo ekonomikas, bet ir iš šimtų tūkstančių ukrainiečių atėmė galimybę šiandien dar būti gyviems. Tokią populistinę retoriką jau dabar skleidžia tam tikrų politinių jėgų Europoje atstovai – monografijoje ji projektuojama į ateities kontekstą.

C. Masala skrupulingai analizuoja ir NATO silpnėjimą – procesą, prasidėjusį dar prieš Ukrainos kapituliaciją, bet pagreitėjusį po jos. Nepaisant akivaizdžių Rusijos ketinimų, Europos valstybės nepakankamai investuoja į gynybą.

„Dabar, kai Rusija baigė savo karą prieš Ukrainą, kai visų pirma jos sausumos pajėgos patyrė didelių nuostolių, Europos gynybos pastangos turėtų būti sutelktos į Ukrainos paramą, o ne į tolesnį NATO valstybių ginklavimąsi, mano kai kurie.“ (Čia ir kitur – citata iš vokiško knygos leidimo, C. H. Beck GmbH & Co. KG, München 2025)

Dauguma NATO valstybių iš esmės nepakeičia savo gynybos politikos net ir kai Vašingtonas praneša apie planus sumažinti Europoje dislokuotų JAV karių skaičių, o karinio planavimo ekspertai įspėja, kad konflikto su Rusija atveju Europa NATO teritoriją galėtų apginti tik patirdama didelių nuostolių.

Istorijos pamokos gali būti prisimintos ne tam, kad išvengtume praeities klaidų, o tam, kad jas pakartotume, įspėja C. Masala.

Iliuzijų spąstai

C. Masala nepasiduoda Vakaruose populiariam naratyvui, esą Rusijos blogio šaknis – V. Putinas, tad, jam pasitraukus iš Kremliaus, Rusijoje išauštų demokratijos era. Priešingai, skaitant jo knygą, apima deja vu jausmas.

Pergalę prieš Ukrainą pavadinęs svarbiu istoriniu etapu Rusijasi siekiant susigrąžinti supervalstybės statusą, per televiziją transliuojamoje kalboje – visai kaip jo pirmtakas Borisas Jelcinas – V. Putinas praneša atsistatydinantis. Savo postą jis perleidžia ekonomistui, kuriam autorius suteikia dviprasmišką Olego Obmantschikowo (obman – apgaulė rus. k.) vardą.

C. Masala įžvalgiai pastebi, kad autoritariniai režimai geba adaptuotis, koreguoti savo įvaizdį, nepakeisdami esminių tikslų.

O. Obmantschikowas pristatomas kaip jaunas, vakarietiškai išsilavinęs ir charizmatiškas lyderis – visiška V. Putino priešingybė. Šis kontrastas sutrikdo Vakarus, kuriuose naiviai prisimenamas Michailas Gorbačiovas, pateisinęs Vakaruose su juo sietas reformų viltis. „Kodėl, klausia ne tik daugelis socialdemokratų, tai negalėtų pasikartoti valdant Obmantschikowui?“

C. Masala taikliai diagnozuoja vieną Vakarų silpnybių – troškimą tikėti gerosiomis istorijomis ir permainų galimybe, nepaisant priešingų empirinių įrodymų. Atkaklios Vakarų žvalgybos ir diplomatų pastangos, siekiant išsiaiškinti tikrąją O. Obmantschikowo pasaulėžiūrą, ketinimus, sąsajas su saugumo struktūromis, eina perniek. Tai, kad Rusija kaupia jėgas: atkuria savo karines pajėgas, kasmet rekrutuodama po 150 tūkst. karių, Vakaruose nekelia nerimo.

Pamokyti antrąkart

2027–2028 m. sandūroje slapta Kremliaus elito grupė (prezidento administracijos vadovas, kariuomenės, slaptųjų tarnybų vadovai ir Igoris Palatschowas, artimas Putino bendražygis) ieško būdų, kaip tęsti V. Putino politiką. Naujo didelio karo naštos šalis nepakeltų – reikia netradicinių sprendimų. Idėjų randama nesenoje praeityje.

Siekdamas sustiprinti savo teksto įtaigumą, C. Masala pasitelkia istorinę analogiją su Reino krašto situacija 1936 m., kuri tampa ir Kremliaus strategijos pagrindu.

„Buvęs generolas žvelgia į susirinkusius ir matyti, kad jis mėgaujasi galėdamas pravesti kitiems nedidelę istorijos pamoką. „Reino kraštas buvo, – pradeda jis dėstyti, – pagal 1918 m. Versalio sutartį demilitarizuotas. [...] 1936 m. kovo 7 d. apie 30 000 Vermachto kareivių vis dėlto peržengė Reino tiltus, kad užimtų Reino kraštą. [...] Nacių strategija buvo tuoj pat atsitraukti, jei tik bus pasipriešinta remilitarizacijai, o jei pasipriešinimo nebus, likti Reino krašte.“

Adolfui Hitleriui tąsyk pavyko patikrinti Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių silpnumą: nesulaukę pasipriešinimo naciai liko Reino krašte.

Istorijos pamokos gali būti prisimintos ne tam, kad išvengtume praeities klaidų, o tam, kad jas pakartotume, įspėja C. Masala. Kai nedidelė agresija nelaikoma reikšminga, gali grėsti didesnė katastrofa.

„Tokią kampaniją turi lydėti retorika, kuri nuo pat pradžių aiškiai išdėstytų, kad Rusijos pajėgų įsiveržimas yra nukreiptas tik į ribotą teritoriją ir mes neturime jokių kitų ambicijų. Jei, priešingai lūkesčiams, NATO greitai reaguotų, mes galime nutraukti operaciją ir per trumpiausią laiką išsiųsti savo pajėgas iš užimtos teritorijos neprarasdami veido.“

Ar, šiandien pasikartojus tokiam scenarijui, Europa elgtųsi kitaip? Atsibustų išgirdusi tik antrąjį skambutį – kaip kad nutiko 1939-aisiais, kai naciai užpuolė Lenkiją?

Galbūt, tačiau skirtingai nei anuomet, šiandien Europai trūksta karinės galios, kad be JAV pagalbos galėtų gintis nuo Rusijos, viename interviu sakė C. Masala. Šaltojo karo metais konvencinis atgrasymas buvo paremtas JAV įsipareigojimu nedelsiant įgalinti savo pajėgumus. Šiandien Europai stinga oro gynybos pajėgumų, kad apsisaugotų nuo Rusijos atakų, trūksta didelio nuotolio ginkluotės, kad galėtų pulti Rusijos infrastruktūrą. „Politiniu požiūriu galbūt atsiras ryžto kovoti, tačiau kariniu požiūriu daugelį metų būsime nepalankioje padėtyje“, – sakė jis dienraščiui „Frankfurter Rundschau“.

Išsklaidyta grėsmė

Rengdamasis pagrindiniam puolimui, Kremlius vienu metu vykdo kelias NATO sąjungininkų dėmesį ir resursus sukaustančias operacijas.

2028 m. vasario 2 d. Malyje, padedant rusų kareiviams, vykdoma masinė civilių gyventojų deportacija – Europos link pajuda migrantų banga: kasdien iki 500 žmonių pasiekia Maltą, Kanarų salas. Tai aplinkinis kelias į Europą – tiesesnį iki Lampedūzos salos saugo Italijos laivynas ir policija. Vasario 5 d. ES reaguoja į migracijos krizę, nusiųsdama karines jūrų pajėgas į Viduržemio jūrą – NATO valstybių fregatos atitraukiamos iš Baltijos jūros.

Tuo pat metu įvairių žvalgybos tarnybų šaltiniai praneša, kad Artimųjų ir Vidurio Rytų šalyse vėl stebima, kaip Rusijos ir Baltarusijos ambasados masiškai išduoda vizas sirams, afganams, irakiečiams ir sudaniečiams, ir bilietus skrydžiams į Maskvą ir Minską. Nieko nauja – tai, ką Europa jau patyrė 2015 ir 2020 m.

Europoje – gili kovo 27-osios naktis. Sunerimęs dėl žvalgybos informacijos apie Narvos link judančius kelis šimtus Rusijos kareivių JAV prezidentas pradeda konsultacijas su savo administracijos nariais, kurios baigiasi biurokratine užduotimi patikrinti komunikacijos kanalus su Maskva.

NATO partneriams prezidentas netrukus praneš: dėl mažo Estijos miesto jis nerizikuos trečiuoju pasauliniu karu, tačiau yra pasirengęs karinėmis priemonėmis priversti Rusiją atitraukti savo pajėgas.

„Narva, Estija, 2028 m. kovo 27 d.: ankstyvomis ryto valandomis žmones pažadina sprogimai. Dvi rusų brigados įžengia į miestą iš šiaurės ir rytų. Užsimaskavę užpuolikai greitai įveikia Estijos pasienio dalinius. [...] Per kelias valandas pasienyje su Rusija esantis miestas su 57 tūkst. gyventojų, užimamas. Kai pateka saulė, ant istorinės rotušės bokšto jau plevėsuoja Rusijos vėliava.“

Tuo pačiu metu Rusija užima ir strateginę reikšmę Baltijos jūros kontrolei turinčią Hyjumos salą, o Aliaksandras Lukašenka paskelbia apie karines pratybas netoli Lietuvos sienos, aiškiai koordinuodamas savo veiksmus su Maskva.

Situaciją dar labiau komplikuoja Vokietijoje įvykdytas teroristinis išpuolis prieš gynybos koncerno vadovą ir sprogimų serija Didžiosios Britanijos laivyno bazėje, kur dislokuoti povandeniai branduoliai laivai.

Vasario 28 d. naują įtampos tašką pasiekia Kinijos ir Filipinų konfliktas, atitraukdamas JAV dėmesį nuo įvykių Europoje.

Kinetinius susidūrimus lydi informacinio karo operacija: su grotažymėmis apie „namo grįžtančią“ Narvą, suklastotu vaizdo įrašu apie neva Pekinui grasinantį Filipinų gynybos ministrą.

Demonstruodamas savo karinę aprėptį kovo 28 d. prie Hanso salos tarp Kanados ir Grenlandijos pasirodo Rusijos branduolinis povandeninis laivas. Specialiosios pajėgos 1,3 kv. km dydžio uolos iškelia Rusijos vėliavą ir palieka butelį degtinės ir skardinę ikrų. Staiga pasirodę rusai taip pat staiga ir dingsta.

Baimės paralyžiuoti

Kremlius Vakarams pateikė sudėtingą lygčių sistemą su galybe nežinomųjų. Rusija vienu metu apsireiškė skirtinguose pasaulio kraštuose. Ar tai pirmas ir paskutinis žingsnis, ar bus ir antras? Po Narvos veršis gilyn į Estiją? Peržengs Aljanso sieną kitur? Nežinomybė ir neryžtingumas ima paralyžiuoti sąjungininkų veiksmus.

Knygoje Aljansas pristatomas kaip gynybinė organizacija, virtusi realios galios neturinčiu diskusijų forumu. Ši degradacija, su nerimu stebima Vidurio ir Rytų Europoje ir Baltijos šalyse, vyksta ne dėl išorės priešų, bet praradus vidinę vienybę, dramatiškai nutolus Rytų ir Vakarų narių strategijoms.

Atsparumas yra pagrindinė prielaida susidoroti su užduotimis, su kuriomis Europos valstybės susidurs artimiausiais metais.

Ypač niūri, bet įtaigi knygos dalis atskleidžia, kaip veikia branduolinis atgrasymas. Branduolinio karo baimė – esminė Vakarų demokratijų silpnybė, todėl Maskva ją gali naudoti tuomet, kai demonstruoja ribotą agresiją, per menką, kad formalumų paisanti NATO reaguotų branduoliniu atsaku. C. Masalos scenarijuje ji tampa pagrindiniu Aljansą paralyžiuojančiu veiksniu.

Rusijos branduolinis šantažas pasiekia kulminaciją per NATO viršūnių susitikimą. Nors visos šalys sutinka, kad Rusija pažeidė tarptautinę teisę, JAV prezidentas kategoriškai pasisako prieš 5-ojo straipsnio aktyvavimą.

NATO generalinis sekretorius yra priverstas prašyti Estijos atsiimti savo prašymą dėl 5-ojo straipsnio. „Šiandien Aljansui buvo juoda diena“, – vėliau pripažįsta jis spaudos konferencijoje.

Nauja pasaulio tvarka

Kovo 29 d. Kremliuje vyksta ceremonija, kurioje dalyvauja Rusijos ir Baltarusijos prezidentai.

„Narva grįžta į mūsų didžios tautos prieglobstį“, – paskelbia O. Obmantschikowas ir priduria: gilinant Rusijos ir Baltarusijos ryšius, iki 2030 m. birželio 1 d. abi šalys susijungia – vienas parlamentas, viena armija, vienas prezidentas.

O. Obmantschikowas turi žinią ir Vakarams: skelbia apie būsimas derybas su JAV dėl naujos Europos saugumo architektūros.

„Dar vėlai naktį prezidentas O. Obmantschikowas paima telefono ragelį, kad paskambintų prezidentui Xi. Dukart suskambus, Pekino diktatorius paima ragelį. „Pone prezidente, malonu jus girdėti. Kaip sekasi?“ „Negali būti geriau, – atsako O. Obmantschikowas. – Istorija juda greičiau nei per pastaruosius 100 metų, pone prezidente.“

O. Obmantschikowas negali matyti savo pašnekovo šypsenos. Xi jaučiasi pasiekęs savo galios viršūnę. Jo ir jo pirmtakų planas, atrodo, išsipildo. JAV galia palaužta, Kinijos viešpatavimas pasaulyje ranka pasiekiamas. Patenkintu balsu jis pritaria Rusijos prezidentui: istorija ne tik juda greičiau – „mes lemiame jos virsmą“.

Vienu ypu praryjamą monografiją C. Masala baigia savo kritinėmis pastabomis apie Vakarų padarytas klaidas ir įžvalgomis. Su mažėjančiu daugelio Aljanso valstybių atsparumu jis lygina ir nepakankamą visuomenės norą nuosekliai konfrontuoti su Rusija. Visuomenė, kuri nesuvokia, kad jai gresia hibridinis karas, kad, naudodama propagandines priemones, Rusija nori diskredituoti demokratines institucijas, neišsiugdys noro tapti atspariai ar galinčiai pasipriešinti.

„Atsparumas yra pagrindinė prielaida susidoroti su užduotimis, su kuriomis Europos valstybės susidurs artimiausiais metais. [...] Neturėdamos visuomenės paramos, ginkluotosios pajėgos ilgai negalės vykdyti savo misijos. [...] Tačiau tam, kad visuomenės išsiugdytų norą būti atsparioms, vyriausybėms būtina labai aiškiai komunikuoti su jomis apie tai, kas gresia. Demokratinėms visuomenėms grėsmę kelia hibridinis karas ir galiausiai kalbama ne apie ką kita, o apie demokratinės valdymo formos gynimą arba, dar patetiškiau, apie tai, kaip mes gyvename ir norime gyventi“, – rašo ekspertas.