VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro ir federacijos „Žmogaus teisės psichiatrijoje – FGIP“ jau šešioliktą kartą rengiama konferencija šiemet skirta augančiam autoritarizmui aptarti.
Artėjant kelionei į Vilnių interviu G. Kentas pasakoja apie autoritarizmo apraiškas JAV, apie Donaldo Trumpo pirmosios ir antrosios administracijos skirtumus, apie Ukrainos vaidmenį griūvant Sovietų Sąjungai, apie imigracijos įtaką visuomenių pokyčiams ir ar įmanoma, pasakius tiesą apie didžiuosius pasaulio lyderius, išlikti diplomatinėje tarnyboje.
G. Kentas 2023–2025 m. ėjo JAV ambasadoriaus Estijoje pareigas, taip pat dirbo ambasadose Taškente, Varšuvoje, Bankoke, Kyjive, ėjo įvairias pareigas JAV Valstybės departamente, įskaitant valstybės sekretoriaus pavaduotojo pareigas, buvo atsakingas už politiką Ukrainos, Moldovos, Baltarusijos, Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano klausimais 2018–2021 m. Eidamas pastarąsias pareigas, 2019 m. jis buvo pakviestas liudyti pirmojoje prezidento D. Trumpo apkaltos byloje. Jis yra baigęs Harvardo universitetą, Johnso Hopkinso SAIS ir Nacionalinio gynybos universiteto Eisenhowerio mokyklą.
– Šių metų Andrejaus Sacharovo konferencijos tema – „Augantis autoritarizmas“. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu, ar galbūt turite kitokią nuomonę šiuo klausimu?
– Yra daug organizacijų, kurios bando įvertinti įvairių visuomenių rodiklius. Daugelis jų teigia, kad šalių, kurios vertinamos kaip visiškai demokratiškos ir visiškai laisvos, yra mažiau nei buvo prieš dešimt, o gal net ir dvidešimt metų. Taigi manau, kad net Vakarų šalyse padaugėjo žmonių, kurie nusivylė liberalių demokratijų pažadais ir vis dar negali susitaikyti su modernumu.
Visais politikos klausimais yra laimėtojų ir pralaimėtojų. Manau, svarbu sukurti mechanizmus, padedančius žmonėms, kurie yra tam tikros plėtros pralaimėtojai, nes tai tarnauja bendram labui. Dauguma šalių, kurios ką nors prarado, gali būti ciniškai išnaudojamos politikų, nebūtinai norinčių, kad jos žengtų pirmyn. Jie pasirengę pasinaudoti žmonių nepasitenkinimu siekdami savo politinės karjeros ir valdžios.
Baigiau universitetą 1989 m. Akivaizdu, kad tai buvo neįprasti metai – demokratija pirmiausia prasiveržė Vidurio Europoje, o paskui, žlugus Sovietų Sąjungai, Europoje kilo dar viena banga.
Turėjome tokių žmonių kaip Francis Fukuyama, kurie uždirbo daug pinigų „perpakavę“ vokiečių filosofo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio mintis. Manau, kad toks mąstymo procesas, kad istorija visada pozityviai juda į priekį, kad, G. W. F. Hegelio terminais tariant, yra tezė, antitezė, sintezė, yra esminis žmogiškosios prigimties ir istorijos nesupratimas. Diskutavome apie tai su draugais, kai mokėmės magistrantūroje.
Aš esu įsitikinęs priešingai, kliaujuosi kito filosofo – Thomo Hobbeso – fraze, kad gyvenimas yra bjaurus, žiaurus ir trumpas. Tai nereiškia, kad pasaulis yra hobiškesnis, bet pasaulyje yra lygiai tiek pat hobiškų elementų, kiek ir hegelinių.
Politikos analitikų elitas dažnai stokoja vaizduotės.
Manau, kad žmonės tapo tingūs. Jie tapo tingūs filosofiškai, tingūs analitiškai. Ir yra daugiau ciniškų žmonių, kurie suprato, kaip išnaudoti tamsesnę žmogaus prigimties pusę, ir tuo pasinaudojo.
JAV tai veda prie D. Trumpo momento. Jis neunikalus Amerikos istorijoje. Jis unikalus tik tuo, kad yra lyderis. Mes visada turėjome amoralių politikų, siekiančius išnaudoti tamsiąją žmonijos pusę. Tačiau juos visada ribojo JAV Konstitucija, elito konsensusas. Kai žmonės nukrypo į populizmą, natyvizmą, priešiškumą imigrantams, priešiškumą katalikams, priešiškumą viskam, jie dažnai sulaukdavo paramos, bet niekada – tokiu mastu.
Manau, kad jei Sacharovo konferencija būtų įvykusi prieš Viktorui Orbanui pralaimint Vengrijoje, žmonių išvados būtų buvusios kitokios. V. Orbano pralaimėjimas rodo, kad net autoritarinėse sistemose, kurios buvo konkurencinės autoritarinės demokratijos, jei vis dar yra mechanizmų, suteikiančių žmonėms balsą, galima viską pakeisti.
Tai vėl mus grąžina prie visuomenių iššūkio sukurti taisykles ir struktūrą, kad viršaus nepaimtų tamsesnė pusė.
– Kodėl tai vyksta? Atrodo, kad gyvenimas gerėja, turime daugiau patogumų nei bet kada anksčiau, bet galbūt, kaip jau atsakėte, žmonės tampa tingūs ir visada atsiranda kas nors, norintis pasinaudoti tamsiąja žmonijos puse.
– Vakarų žmonių gyvenimas gali gerėti, bet tai nereiškia, kad gerėja visų gyvenimas. Manau, kad tai ir yra visa problema. JAV anksčiau nebuvo tokia atvira imigrantų visuomenė. Dabar daugelis šalių yra imigrantų visuomenės. Vokietija tapo imigrantų visuomene. Tai lemia darbo rinka, vyksta kova dėl talentų. Iš esmės kiekvienoje Europos ir Vakarų visuomenėje trūksta darbingo amžiaus žmonių. Taigi, kad ekonomika toliau augtų, būtina imigracija.
Tada kyla klausimas, kaip tai reguliuojama? JAV tai yra ir reguliuojama, ir nereguliuojama. Tačiau kai įsileidžiate žmonių, kurie nėra tos pačios kultūros, ir neturite sistemos, kaip integruoti žmones, kurie atrodo ir elgiasi kitaip, gal turi kitokias tikėjimo sistemas, tai sukelia šoką žmonėms, gyvenusiems čia per amžius ir kurie savo kultūroje tapatinasi su tuo, kas tradiciška.
Taigi čia yra trinties taškas, kuris visada sukels įtampą, ypač tiems žmonėms, kurie ir taip buvo nelaimingi ir galbūt nelydimi sėkmės. Tačiau dabar jie turi, ką gali kaltinti.
Vokietijoje, pavyzdžiui, tiesiog nėra pakankamai etninės vokiečių tautybės žmonių, kad šios šalies ekonomika galėtų toliau veikti. Tada bet koks racionalus politinis sprendimas, skirtas padėti bendrai ekonomikai, sukuria nesutarimų klausimą, kuriuo galima pasinaudoti. Vėlgi – demonizuoti, pulti kitus.
Čia aš kalbu tik apie Vakarų pasaulį, kur oficialiai priimta taisyklėmis pagrįsta tvarka ir demokratija. Tačiau, žinoma, yra kita pasaulio dalis – besivystantis pasaulis, kuriame tokios tradicijos niekada nebuvo. Jiems būti demokratine šalimi neatrodo socialinės ir politinės DNR dalis. Tokios šalys dažnai linksta prie autoritarinių lyderių, nes tai buvo norma jų istorijoje. Taigi, visos šios situacijos yra sudėtingos ir skirtingos.
– Kaip yra Ukrainoje? Jūs ten ėjote įvairias pareigas, buvote per Oranžinę revoliuciją. Ar kada nors pagalvojote, kad įtampa su Rusija gali virsti tikru karu?
– Štai pokalbio metu dėviu Ukrainos vėliavos spalvų marškinėlius. Harvarde studijavau Rusijos istoriją ir literatūrą. Nežinojau, kad Ukraina iš tiesų taps mano karjeros centru. Tačiau aš vedžiau Krymo totorę, kurios motina, gyvenanti su mumis, gimė Gulage.
Todėl manau, kad geriau supratau ne tamsiąją žmonijos pusę, o tamsiąją Rusijos pusę nei dauguma mano amerikiečių draugų ir kolegų, net ir studijavusių Rusijos mokslus. Grįšiu prie jūsų klausimo, bet susiedamas jį su autoritarizmu, manau, kad politikos analitikų elitas dažnai stokoja vaizduotės. Dauguma Europos šalių, išskyrus galbūt Angliją, Airiją, Švediją ir Šveicariją, XX a. gyveno tam tikros formos autoritarizmo sąlygomis – fašizmo, nacizmo ar komunizmo, nes jų šalys tai pasirinko, leido iškilti lyderiui arba buvo okupuotos.
Amerikiečiai neturėjo tokios patirties ir tam tikru atžvilgiu dėl to esame psichologiškai nepasiruošę šiam momentui. Ukraina su tuo susiduria jau šimtmečius. Jei pažvelgtumėte į rusų tapatybės sampratą, net daugelis kritiškai mąstančių rusų mąstytojų, įskaitant Aleksandrą Solženicyną, kuris dešimtmečius praleido tremtyje Jungtinėse Valstijose, bet grįžo į motiną Rusiją, turi savitą supratimą. A. Solženicyno rusų tapatybės apibrėžimas apėmė Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją ir šiaurinį Kazachstaną, o tai yra savotiškas „Russkiy mir“ branduolys, dar prieš šiam terminui atsirandant. Jis nemėgo Sovietų Sąjungos. Jis norėjo atsikratyti kitų šalių. Baltijos šalių ir Azijos.
Aš tą jaučiau nuo pat pradžių. Mačiau, kaip Ukraina buvo vaizduojama kaip „malaja russia“, mažoji Rusija, ir kaip rusai neigė Ukrainos tapatybę. Manau, kad Ukrainos visuomenė visada buvo labiau išsivysčiusi nei Rusijos.
Faktas, kad bent jau kai aš atvykau į Ukrainą 2004 m., buvo nemažai ukrainiečių, kurie iš esmės gimė laisvėje. Manau, kad Austrijos-Vengrijos imperija buvo labai svarbi ukrainiečių tapatybei formuotis, nes joje buvo spaudos laisvė. Ukrainiečių literatūra ir mintis klestėjo tuo metu, kai 1873 m. Rusijos dekretas uždraudė spausdinti leidinius ukrainiečių kalba ar rengti spektaklius ukrainiečių kalba. Taigi ukrainiečiai galėjo remtis tikru paveldu. Tai nebuvo dirbtinai sukurta istorija, kaip Rusijoje. Ukrainiečiai patyrė didesnę laisvę ir socialinę organizaciją.
Net prieš Oranžinę revoliuciją Ukrainos visuomenė buvo pakilusi. Aš esu vienas iš tų, kurie teigė, kad Ukraina padėjo sugriauti Sovietų Sąjungą. Tai nebuvo tik Afganistano situacija.
Institucijas sudaro žmonės, žmonės turi silpnybių, o D. Trumpas turi išlavintą instinktą rasti žmonių silpnybes ir jomis pasinaudoti.
– Tikrai? Ir kaip?
– Viskas prasidėjo 1988 m. nuo Donbase kilusių streikų – anglių kasyklų streikais, kurie Michailui Gorbačiovui aiškiai parodė, kad komunistų partijos žlugimo sukelti socialiniai neramumai neišvengiamai atves prie permainų, o Ukrainos kalnakasiai buvo tarp tų, kurie parodė kelią. Tai nebuvo Vakarų Ukrainos intelektualai.
Tai atvedė prie vadinamosios Granito revoliucijos 1990 m., didelio masto studentų bado streiko Maidane. Dažnai žmonės pradeda pasakojimą apie Ukrainos pilietinę visuomenę nuo Oranžinės revoliucijos, bet ji nebūtų įvykusi, jei ne smulkūs streikai ir Granito revoliucija 1990 m. Jei Leonidas Kučma nebūtų pradėjęs kaip vadinamasis reformatorius ir leidęs Ukrainos pilietinei visuomenei iš tikrųjų klestėti ir organizuotis.
Antroji L. Kučmos veiklos dalis buvo ta, kad jis perėjo į autoritarinę fazę, iš esmės sankcionavo žymaus tiriamosios žurnalistikos atstovo Georgijaus Gongadzės nužudymą. Ir vis dėlto sistemoje buvo pakankamai deguonies, kad ukrainiečiai galėtų atsitiesti.
Rusų požiūriu Borisas Jelcinas turėjo daug trūkumų. Aš esu ne M. Gorbačiovo, o B. Jelcino gerbėjas. Manau, kad jis, nors ir buvo korumpuotas ir rusas, taip pat matė potencialą Rusijai tapti tokiai, kuri galėtų sugyventi su Vakarais ir vis tiek apsaugoti savo pretenzijas. Ne su viskuo mes sutikome, bet tai buvo mažiau grėsmingas variantas.
Rusijos lyderiai visada laikė Ukrainą savo įtakos sferoje. Ir tiek, kiek Ukraina buvo palanki ir prorusiška, jai buvo leidžiama išlaikyti nominalią nepriklausomybę. Tačiau Rusijos lyderiai, ypač Vladimiras Putinas, nenorėjo matyti, kaip Ukraina išslysta iš Rusijos orbitos. Taigi Glebas Povlovskis, kuris buvo vienas iš V. Putino politinių technologų, 2004 m. vadovavo Viktoro Janukovyčiaus rinkimų kampanijai. Tiesą sakant, kai 2004 m. atvykau į Ukrainą, apklausos rodė, kad populiariausias šalies politikas buvo V. Putinas. Jis surinko daugiau balsų nei bet kuris Ukrainos politikas.
Taigi 2004 m. buvo ir teigiamų nuotaikų Rusijos atžvilgiu – veikė Rusijos pasiryžimas išlaikyti Ukrainą savo įtakos sferoje. Netrukus po Oranžinės revoliucijos, nepaisant visų retorinių pareiškimų, rusai viliojo korumpuotais pinigais per sandorius ir dujų tranzitą, grasindami nutraukti dujų tiekimą. Į šią schemą įtraukė V. Juščenką, jis gavo tą prezidento dalį, kurią anksčiau gaudavo L. Kučma.
Be abejo, tuo laikotarpiu Rusijos dujos buvo pagrindinis korupcijos veiksnys Ukrainos politiniam elitui. Jie organizavo protestus, pasitelkdami Juodosios jūros laivyną ir apmokėdavo protestus prieš NATO pratybas Kryme. Taigi veikla neleisti Ukrainai ryžtingai judėti į Vakarus jau buvo vykdoma.
Tačiau, kadangi V. Juščenka sudarė tuos sandorius ir kadangi buvo tokia atvirai prorusiška mažuma, vadovaujama asmens, kuris bandė pavogti rinkimus, vėliau teisėtai 2010 m. rinkimus laimėjo V. Janukovyčius. Manau, niekas nepaneigtų, kad jis laimėjo laisvus ir sąžiningus rinkimus prieš Juliją Tymošenko, kuri yra sudėtinga asmenybė.
Tačiau tai dar neprivedė iki plataus masto invazijos, o taip buvo dėl to, kad Ukraina vis dar buvo Rusijos žaidimo lauke. 2004 m. dauguma ukrainiečių labai aiškiai nenorėjo stoti į NATO. Nesvarbu, kad 70 proc. politinio elito to norėjo. Ukrainos žmonės to nenorėjo.
Tačiau paskui, kadangi V. Janukovyčius buvo toks blogas prezidentas ir toks autoritarinis, ukrainiečiai sukilo. Taip buvo ir Vengrijoje, bet, skirtingai nei ten, kadangi V. Janukovyčius panaudojo jėgą, ukrainiečiai panaudojo jėgą prieš valdžioje esančius. Tada prasidėjo smurtas Maidane. V. Janukovyčius pabėgo, nes suprato, kad negalės likti poste nepanaudojęs didžiulės jėgos.
Manau, V. Putinas davė įsakymą užimti Krymą dar tuo metu, kai V. Janukovyčius vis dar buvo valdžioje, netgi kai Radoslawas Sikorskis ir kiti užsienio reikalų ministrai derėjosi su V. Janukovyčiumi. Mechanizmas Krymui užimti jau buvo paleistas. Nemanau, kad kas nors buvo neišvengiama, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad V. Putinas ir Rusijos politinis elitas neleido Ukrainai ryžtingai judėti į Vakarus, buvo priežastis, kodėl lūžis įvyko ne 2004 m., o 2014 m. Tuomet Ukrainos žmonės jau aiškiai rėmė siekį integruotis į Vakarus.
– Jūs buvote pagrindinis liudytojas D. Trumpo apkaltos procese. Ar galėtumėte papasakoti apie tai daugiau?
– Buvau karjeros valstybės tarnautojas. Taigi mano priesaika buvo saugoti ir ginti JAV Konstituciją. Kaip karjeros valstybės tarnautojas mūsų vykdomojoje valdžioje, visiškai pripažinau JAV Konstitucijoje numatytą parlamentinės valdžios konstitucinę priežiūrą.
Pagal pirmąjį straipsnį, pirmoji valdžia yra Kongresas, net jei atrodo, kad dabar JAV prezidentas vykdomojoje valdžioje turi visą galią. Taigi Kongresas išdavė šaukimą ir surengė klausymus dėl užsienio politikos vykdymo.
Mano pareiga buvo eiti liudyti ir atsakyti į klausimus. Aš atlikau savo teisinę pareigą ir manau, kad tai teisingas poelgis. Tačiau norėčiau pasakyti, kad aš neliudijau prieš D. Trumpą. Aš liudijau apie bylos faktus. Kai kurie man užduoti klausimai buvo susiję su Hunteriu Bidenu. Nepatikau ir demokratams, nes liudijau, kad H. Bideno buvimas Ukrainos dujų bendrovės valdyboje pakenkė antikorupciniams pranešimams, kuriuos jo tėvas, viceprezidentas Joe Bidenas, skatino savo JAV politikoje Ukrainos atžvilgiu.
Aš tik atsakydavau sąžiningai į man užduodamus klausimus. Tai sukėlė nepatogumų tiek prezidento D. Trumpo aplinkai, tiek kai kuriems viceprezidento J. Bideno aplinkos žmonėms.
NATO galėtų reaguoti tiesiog tą pačią dieną, nesuvaržyta mechanizmų ir vienbalsiškumo reikalavimų.
– Ar įmanoma diplomatinėje tarnyboje išlikti tikrai sąžiningam? Kaip tai paveikė Jūsų karjerą?
– Aš tarnavau 33 metus, pernai išėjau į pensiją ir baigiau karjerą eidamas ambasadoriaus pareigas. Taigi manau, kad, bet kokiais standartais vertinant, mano karjera buvo sėkminga. Galėjau nuveikti daugiau, bet, žinoma, kai prezidentas D. Trumpas buvo perrinktas, buvo labai aišku, kad antrojoje D. Trumpo administracijoje man vietos nebus.
Dėl to, kad liudijau, darbo nepraradau ir tęsiau tarnybą dar šešerius metus iki išėjimo į pensiją 2025 m. Taigi norėčiau manyti, kad galima būti valstybės tarnautoju ir būti sąžiningam, kalbėti apie į pareigas išrinktųjų trūkumus ir nesusidurti su dideliais padariniais. Tačiau manau, kad bet kokia sistema turi turėti tokius mechanizmus, kurie leistų valstybės tarnautojams būti visiškai sąžiningiems ir sakyti nemalonią tiesą.
– Kaip, Jūsų nuomone, D. Trumpas pakeitė Jungtines Valstijas per savo antrąją kadenciją?
– Antroji kadencija labai skiriasi nuo pirmosios. Pirmojoje administracijoje buvo daug žmonių, įskaitant kabineto lygiu, kurie galėjo tarnauti ankstesnėse respublikonų administracijose ir kurie ištikimai vykdė savo pareigas pagal priesaiką ginti Konstituciją. Tokie žmonės į antrąją D. Trumpo administraciją negrįžo, dabar veikia žymiai prastesnės kokybės žmonių grupė, kuri nemąsto apie nacionalinius interesus, kuri yra „taip, pone“ tipo (angl. „yes man“) – dauguma jų dabar yra vyrai, jei pastebėjote, trys šiais metais atleisti kabineto nariai buvo moterys, – ir kurie pritaria viskam, ką prezidentas nori įgyvendinti, užuot švelniai priešindamiesi beprotiškoms idėjoms, kurios neatitinka šalies interesų.
Tai daug labiau palankesnis mechanizmas siekti asmeninių interesų ir vykdyti viską, ko prašo prezidentas D. Trumpas, net jei tai neturi prasmės ir kenkia JAV interesams. Yra esminis skirtumas tarp požiūrio tiek tarptautiniu, tiek vidaus lygiu į Vyriausybės efektyvumą.
– Taigi norite pasakyti, kad per pirmąją kadenciją buvo žmonių, galėjusių sustabdyti D. Trumpą?
– Manau, kad jo aplinkoje buvo žmonių, pavyzdžiui, jo štabo viršininkas generolas Johnas Kelly, bet net ir Nacionalinio saugumo komandoje buvo tokių žmonių. Jie nebūtinai atvirai jam pasakydavo „ne“, tačiau, kai suprasdavo, kad tam tikras pasiūlymas nepadės JAV interesams, jie stengdavosi jį pakeisti, kad įgyvendinimas būtų sulėtintas, arba sugalvodavo būdų, kaip siekti nurodyto tikslo nepažeidžiant šalies interesų.
Dabar nėra tikro politinio proceso ir pasikliaujama labai maža padėjėjų grupe, o diplomatija esminiais klausimais iš esmės perduota dviem nekilnojamojo turto vystytojams: Steve’ui Witkoffui iš Niujorko ir Jaredui Kushneriui iš Naujojo Džersio. J. Kushneris net nėra JAV Vyriausybės darbuotojas. Jie neturi jokios patirties JAV Vyriausybėje ir nesupranta diplomatijos ar kitų kultūrų, jie supranta tik kaip sudaryti nekilnojamojo turto sandorius.
Taigi, ar kalbate apie žmonių kokybę ir patirtį, ar apie jų pasiryžimą vykdyti savo pareigas ginant Konstituciją ir nacionalinius interesus, jie dabar visai kitokie nei pirmoji administracija. Jie yra pagalbininkai. Tai labai skirtinga atmosfera ir požiūris. Šioje administracijoje yra tik žmonės, kurie įgyvendina D. Trumpo darbotvarkę, jiems dažnai terūpi pinigai ir jie elgiasi netinkamai.
– Ar pavadintumėte D. Trumpą autokratiniu lyderiu?
– Taip, jis tikrai yra žmogus su autokratinėmis tendencijomis. Aš nesutikčiau su tais, kurie teigia, kad teisminė valdžia JAV atlieka savo darbą kuo geriausiai. Tai nėra iš karto akivaizdu, nes turime ideologiškai susikompromitavusį Aukščiausiąjį Teismą, kuris daugeliu atvejų, bet ne visais, leido vykdomajai valdžiai ir D. Trumpui išvengti teisinės atsakomybės. Tačiau didžioji dauguma sprendimų JAV federalinių teismų sistemoje buvo prieš D. Trumpo administraciją, ir ne visi sprendimai buvo jam palankūs. Pirmiausia ir svarbiausia – imigracijos politika.
Taigi jis nėra visiškai autoritarinis lyderis. Kad autoritarinė sistema būtų tikrai autoritarinė, būtina turėti visišką kontrolę teismų sistemoje. Teisinė priežiūra vis dar egzistuoja, nors ji ne tokia veiksminga ir aktyvi, kaip norėtų visi amerikiečiai.
Manau, kad Kongresas – ypač respublikonų dauguma – nevykdė savo konstitucinės pareigos ir įsipareigojimo. Respublikonų Kongreso nariai bijo D. Trumpo, bijo, kad pirminių rinkimų sistemoje jis įtrauktų vadinamąjį MAGA kandidatą ir jie pralaimėtų respublikonų partijos rinkimuose, o tada tas MAGA asmuo eitų į visuotinius rinkimus prieš demokratus. JAV rinkimų sistema yra neįprasta daugumai Europos šalių. Rinkėjai iš tikrųjų nusprendžia, kas yra kandidatai, ir kartais jie teikia pirmenybę kitam kandidatui nei pati partija.
Respublikonai nenori vykdyti savo konstitucinės pareigos, o tai leidžia D. Trumpui išsisukti su daugiau nei jis galėtų kitais atvejais. Taigi, taip, jis turi autokratinių tendencijų, o mūsų rinkimų sistema ir institucijos ne tokios atsparios. Institucijas sudaro žmonės, žmonės turi silpnybių, o D. Trumpas turi išlavintą instinktą rasti žmonių silpnybes ir jomis pasinaudoti.
– Kaip matote Baltijos šalių ir NATO ateitį? Ar manote, kad D. Trumpo vadovaujamos JAV pasitrauks iš NATO?
– Tai sunku nuspėti. Jei šiuo metu būčiau Baltijos šalių lyderis, nemanau, kad galėčiau pasikliauti Jungtinėmis Valstijomis, jei Rusija pultų. Toje situacijoje yra daug hipotetinių scenarijų.
Nemanau, kad oficialus JAV pasitraukimas iš NATO yra įmanomas artimiausioje ateityje. Prieš dvejus metus JAV Senatas priėmė įstatymą, draudžiantį JAV prezidentui pasitraukti iš NATO, tam būtinas Senato daugumos pritarimas. Tačiau esminis klausimas: jei įvyktų puolimas, ar JAV ateitų ginti? Tikriausiai niekas tvirtai nepasakytų, kad JAV imtųsi veiksmų. Manau, kad tai dilema, su kuria susiduria būtent Baltijos šalys. Jei jos negali pasikliauti JAV, vadovaujamomis D. Trumpo, tuomet reikia greitai imtis tam tikrų veiksmų pajėgumams didinti, kurti kitus mechanizmus, kurie galėtų užpildyti šią spragą.
Vienas iš jų – Jungtinės ekspedicinės pajėgos. Tai dabar visų NATO šalių grupė. Taigi, kai Švedija ir Suomija įstojo, Baltijos šalys, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė ir kitos gali veikti greičiau. NATO galėtų reaguoti tiesiog tą pačią dieną, nesuvaržyta mechanizmų ir vienbalsiškumo reikalavimų.
Dar kartą pakartosiu, kad, be V. Orbano, NATO greito sprendimo tikimybė yra didesnė, tačiau vis dar turime naują Bulgarijos lyderį su jo nežinomomis perspektyvomis. Manau, kad Baltijos šalys turi didinti išlaidas ir siekti glaudesnių ryšių su šalimis, kurios būtų pasirengusios imtis veiksmų.
(be temos)