Saulėtą pavasario dieną du paaugliai į mokyklą atėjo ne nešini vadovėliais ir sąsiuviniais, kaip įprasta, o savadarbėmis bombomis ir šaunamaisiais ginklais. Pirmadienį sueis lygiai dešimt metų nuo vienų kruviniausių Kolumbaino mokyklos žudynių.

Pamiršti neįmanoma

Išpuolių mokyklose tradiciją pradėjusią tragediją išgyvenę žmonės iki šiol prisimena patirtą siaubą. Ta diena pakeitė jų gyvenimą, rašo Didžiosios Britanijos laikraštis "The Guardian".

Būdamas 16-os, Craigas Scottas nedaug žinojo apie mirtį. Mokyklos koridoriuje išgirdęs pokštelėjimus, paauglys pagalvojo, kad kas nors vėl atsinešė į mokyklą fejerverkų ir krečia išdaigas. Tik kitą dieną jis sužinojo, kad per vieną šių pokštelėjimų žuvo jo 17-metė sesuo Rachel.

Šiandien C.Scottui 26-eri, o jis dar prisimena kraupius 1999 m. balandžio 20-osios įvykius. "Tą dieną mano gyvenimas pasikeitė, – prisipažino jis. – Ši tragedija nuolat iškyla mano atmintyje."

Po stalu tarp negyvų draugų

C.Scottas savo akimis matė vienas kruviniausių žudynių JAV istorijoje. Juodus paltus ir akinius nuo saulės užsidėję 18-metis Ericas Harrisas ir 17-metis Dylanas Kleboldas 45 minutes žygiavo per JAV Kolorado valstijoje esančio Kolumbaino mokyklą, šaudydami į bibliotekoje besimokančius ir valgykloje pietaujančius moksleivius, koridoriais bėgančius mokytojus, o vėliau – ir į policijos snaiperius.

C.Scottas buvo bibliotekoje, kai įbėgo panikuojanti mokytoja ir liepė visiems slėptis po stalais. Paauglys skubiai palindo po stalu su dviem draugais Matthew ir Isaiah – vienu iš nedaugelio juodaodžių berniukų mokykloje. Po kelių akimirkų į patalpą įžingsniavo E.Harrisas ir D.Kleboldas, rankose laikydami 9 mm kalibro pusiau automatinį karabiną, du nupjautus šratinius šautuvus ir pistoletą.

"Jie keikėsi, juokėsi ir tyčiojosi iš moksleivių, – kraupius įvykius po dešimties metų prisiminė C.Scottas. – Atrodė, kad jie smaginasi."

Žudikai priėjo prie Isaiah ir ėmė berti rasistinius įžeidimus. Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos jis išgirdo prieš gaudamas mirtiną kulką. Baimės sukaustytas berniukas tespėjo išlementi: "Noriu pamatyti mamą..."

Kita žudikų auka tapo Matthew. Per stebuklą gyvas likęs C.Scottas atsidūrė tarp dviejų draugų lavonų. "Taip išsigandau, kad pamaniau, jog mano širdis tuoj sustos", – prisiminė C.Scottas.

Išvengė lemtingos kulkos

Po kitu stalu bibliotekoje slėpėsi 18-metė Valeen Schnurr ir jos draugė Lauren. Prieš kelias minutes ruošusios pranešimą apie Amerikos pilietinį karą, mokinės tvirtai susikibo rankomis. Netikėtai V.Schnurr pajuto, kad jos kūnas ėmė trūkčioti, ir ant savo drabužių pamatė kraują. Vėliau medikai nustatė, kad į merginą buvo šauta devynis kartus.

"Jaučiau nepakeliamą skausmą. Atrodė, kad per visą kūną bėga ugnis, – šiandien prisimena V.Schnurr. – Kulkų jėga išstūmė mane iš po stalo. Šaukiau: o, Dieve! O, Dieve! Vienas iš žudikų paklausė, ar tikiu Dievą. Pasakiau "taip". Jis paklausė kodėl. Atsakiau, kad šitaip mane išauklėjo tėvai."

Mergina sulaikė kvapą ir užsimerkė, laukdama lemtingo šūvio. Tačiau žudikas (D.Kleboldas) apsisuko ir nuėjo. Kai viskas aprimo, V.Schnurr stumtelėjo draugę ragindama bėgti, bet ji buvo negyva. Devinta kulka perskrodė V.Schnurr petį ir pataikė į Lauren.

Sielvartas, skyrybos ir savižudybės

Vos nutilo šūviai, C.Scottas paspruko iš bibliotekos ir nuskuodė namo. V.Schnurr buvo nuvežta į ligoninę, bet po savaitės paleista namo.

Tragedija paliko gilų pėdsaką visų šios istorijos herojų gyvenime. Kolumbaino vidurinės mokyklos direktorius Frankas de Angelis puolė į tokią gilią depresiją, kad iširo jo santuoka. 26 metų Kristi Mohrbacher, irgi mačiusi žudynes, iki šiol sapnuoja košmarus, kaip ji ropoja per klasės grindis, stengdamasi pabėgti nuo kažko baisaus.

17-metei Anne Marie buvo sunkiai sužeista nugara ir tik milžiniškos gydytojų pastangos padėjo išsaugoti jai gyvybę. Tačiau merginos apatinė kūno dalis liko paralyžiuota. Praėjus pusei metų po žudynių, jaunuolės motina Carla nuėjo į parduotuvę, nusipirko ginklą ir nusišovė.

V.Schnurr nemėgsta drabužių be rankovių ir maudymosi kostiumėlių, nes jie apnuogina mėlynus randus ant rankų. Mergina, kuriai šiemet sueis 28-eri, paliko gimtąjį miestą ir išvyko studijuoti į Arizoną.

"Niekada nebūsiu normali, – sakė V.Schnurr. – Jaučiu didžiulę kaltę dėl to, kad mano draugė žuvo. Dėl šios traumos tapau visai kitoks žmogus."

Apstulbo ir visko matę gelbėtojai

Buvęs ugniagesių vadas Chuckas Burdickas, kaip ir daugelis žudynių liudininkų, apie tragediją pasakoja drebančiu balsu ir su ašaromis akyse.

Gelbėjimo operacijai vadovavęs vyras prisimena, kad atvykęs į tragedijos vietą pajuto šiurpulį. Virš mokyklos skraidė daugybė sraigtasparnių, pastatą apspito greitosios pagalbos automobiliai, būriai žurnalistų ir moksleivių tėvų, kurie ašarodami maldavo bent menkiausių žinių apie savo atžalas.

Aplinkinių namų gyventojai bandė padėti iš mokyklos išbėgusiems sužeistiems moksleiviams, šluostė kraują nuo jų kūnų senais drabužiais ir rankšluosčiais.

Ch.Burdickas buvo šokiruotas, kai pamatė berniuką, kuriam kulka pataikė į veidą. "Jo žandas tiesiog kabojo iki pat krūtinės, – prisiminė buvęs ugniagesys. – Tik tuomet supratau, kad tai vyksta iš tikrųjų."

Netrukus po Kolumbaino žudynių Ch.Burdickas pirma laiko išėjo į pensiją.

Gyvenimas grįžo į vėžes

Kiekvienoje tamsioje istorijoje apie mirtį ir sielvartą atsiranda bent menkas vilties spindulys. Kolumbaino žudynių istorija – ne išimtis.

Patrickas Irelandas per žudynes gavo kulką į galvą, kai spruko iš pastato pro bibliotekos langą. Vaikinui teko iš naujo mokytis vaikščioti ir kalbėti. Šiandien jis vedęs, dirba finansininku ir daug keliauja.

C.Scottas turi savo kino bendrovę, taip pat dirba labdaros organizacijoje "Rachel's Challenge", kurią tėvas įsteigė dukros atminimui. Ši organizacija vykdo švietimo programas, skatina moksleivius būti geraširdiškus ir supratingus.

V.Schnurr dirba socialinėje tarnyboje, padeda įsivaikinti ir gelbėja vaikus nuo smurtaujančių tėvų. "Darbas su vaikais padeda man susidoroti su psichologinėmis problemomis, – sako ji. – Dauguma žmonių negalvoja apie mirtį. Bet kasdien žiūrėdama į randus veidrodyje suprantu, kad mano gyvenimas tą dieną galėjo baigtis."

Klausimai liko be atsakymų

Kolumbaino vidurinė mokykla toliau stūkso ant žaliuojančios kalvos. Suremontuotoje valgykloje ir bibliotekoje neliko nė vieno žudynių pėdsako. Tačiau apie jas neleidžia pamiršti už mokyklos stovintis paminklas. Šalia aukų vardų išgraviruota nežinomo autoriaus frazė: "Neturiu nė vieno atsakymo."

Kodėl niekas nežinojo apie ilgą laiką jaunų žudikų regztus kėslus? Kodėl normaliose šeimose užaugę paaugliai ryžosi tokiam baisiam poelgiui? Jiems trūko dėmesio ir meilės ar jie buvo tiesiog psichopatai?

Panašius klausimus užduoda ir Vokietijos Vinendeno, Suomijos Kauhajokio miestelio gyventojai.

Kolumbaino mokyklos žudynės

1999 m. balandžio 20 d. E.Harrisas ir D.Kleboldas Kolumbaino vidurinėje mokykloje nužudė 12 moksleivių, vieną mokytoją, o paskui nusitaikė ginklus į save. Paaugliai žudynes kruopščiai planavo beveik metus, savo kėslus buvo išdėstę sąsiuviniuose ir vaizdo įrašuose, tačiau jie tik po tragedijos pateko policijai į rankas.

Iš šių dokumentų tapo aišku, kad jaunieji žudikai norėjo pranokti Timothy McVeighą, 1995 m. susprogdinusį vyriausybės pastatą Oklahomoje ir nužudžiusį 168 žmones. Įgyvendinti šio tikslo paaugliams nepavyko vien dėl to, kad savo bomboms jie parinko netinkamus laikrodinius mechanizmus.

Per pastarąjį dešimtmetį Kolumbaino žudynių autorius bandė pamėgdžioti ne vienas amerikietis jaunuolis. Kruviniausią susidorojimą 2007 m. surengė Virdžinijos technologijos universiteto studentas Cho Seung Hui – jis nužudė 32 žmones.

Kulkos mokyklose švilpia ir kitoje Atlanto pusėje. Per pastaruosius kelis mėnesius susišaudymai vyko Vokietijos ir Graikijos mokymo įstaigose, sąmokslus surengti skerdynes mokyklose atskleidė kitų Europos valstybių teisėsauga.