Nepaisant Indijos valdžios pastangų išnaikinti daugelyje miestų esančius lūšnynus, jie sparčiai plečiasi.

Realybė ir filmas

Geriausio praėjusių metų filmo žvaigždę praėjusią savaitę pažadino riaumojantys buldozeriai. Į trobelę atėjęs policininkas liepė visiems išeiti, neleidęs net susirinkti daiktų. Netrukus dalis Mumbajaus lūšnyno buvo sulyginta su žeme.

"Lūšnynų milijonierius" gavo aštuonis "Oskarus" ir uždirbo 326 mln. JAV dolerių (apie 828 mln. litų), bet filmo sėkmės šešėlis nepakeitė jame vaidinančio dešimtmečio Azharuddino Mohammedo Ismailo gyvenimo.

Berniukui ir jo motinai lieka džiaugtis, kad ilgam neliks be pastogės.

Žlunganti šalies utopija

Šiaurės Indijos miestas Laknau nuo XVIII a. buvo laikomas aukštos kultūros centru, rašo JAV dienraštis "The Wall Street Journal". Tuo metu jis priklausė ekstravagantiškiems persų didikams, pagarsėjusiems kilniomis manieromis, skambia poezija ir nuostabia virtuve. Miesto valdovai įrengė didžiulius sodus, pastatė daug barokinių monumentų, kurie džiugina akį ir šiandien.

Tačiau didybės laikai praėjo ir kadaise klestėjęs miestas ritasi į bedugnę. Jo laukia Mumbajaus ir Kalkutos likimas – jau greitai Laknau taps skurdo ir suirutės sinonimu.

2,7 mln. gyventojų turinčią Uttar Pradešo valstijos sostinę šiandien iš visų pusių smaugia lūšnynai. Į Laknau pastaraisiais metais suplūdo šimtai tūkstančių žmonių iš kaimo, o miesto nuotekų sistema nebuvo plečiama nuo Jungtinės Karalystės viešpatavimo laikų. Todėl maždaug 70 proc. gyventojų neturi kanalizacijos, visi nešvarumai teka tiesiai į pagrindinę miesto upę, jau skleidžiančią nemalonų kvapą.

Miesto centras užkimštas automobilių, komunalinės tarnybos nespėja rinkti šiukšlių. Jų kalnai paliekami pūti gyvenamuosiuose rajonuose.

"Aš matau, kaip miestas metai po metų tiesiog žlunga, – apgailestavo ekonomistas iš Mumbajaus Dharmakirti Joshi. – O juk anksčiau jis buvo toks gražus."

Lūšnyne geriau nei kaime

Nuo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio lūšnų skaičius Laknau išaugo penkis kartus. Jose antisanitarinėmis sąlygomis gyvena maždaug milijonas žmonių, neturinčių nei elektros, nei švaraus vandens. Trobeles žmonės neretai statosi prie geležinkelio arba dažnai patvinstančiose lygumose, kur gyventi pavojinga.

Azad Nagaro lūšnyne apie tūkstantį žmonių gyvena pačių pastatytuose nameliuose šiaudiniais stogais. Vietoj grindų – žemė, stogai, kad nenuneštų vėjas, sutvirtinti skudurais ir kitokiu šlamštu. Pernai per lietaus sezoną potvynis sunaikino beveik visą lūšnyną, bet gyventojai netrukus vėl jį atstatė. Vietiniai pasakojo, kad neseniai vienas vaikas mirė nuo choleros, o kitam įgėlė nuodinga gyvatė.

"Vis dėlto čia geriau nei kaime, – sakė 32 metų Shanti Kashyap, lūšnyne gyvenanti su vyru ir keturiais vaikais. – Kaime triūsi visą dieną laukuose ir net nepavalgai du kartus."

Jos vyras dirba sienų dažytojų ir kasdien namo parneša 100 rupijų (5 litus).

Miesto planas – tik popieriuje

Visoje Indijoje kaimo gyventojai nuo skurdo bėga į didmiesčius, bet šie nėra pasirengę tokiam antplūdžiui. Miestų planavimo specialistai stengiasi pasimokyti iš skaudžios Kalkutos ir Mumbajaus patirties, bet vis vien nespėja suvaldyti lyg ant mielių augančio Laknau. Jame netelpa tiek daug žmonių, didmiesčio infrastruktūra menkai išvystyta.

2005 m. Indijos vyriausybė inicijavo miestų atnaujinimo projektą ir skyrė 10 mlrd. dolerių 60-ies miestų nuotekų sistemoms, vandentiekiui ir keliams tvarkyti. Tačiau patys ministrai apskaičiavo, kad miestų infrastruktūrai pataisyti reikia 52 mlrd. dolerių.

Spręsti problemas kliudo ne tik menki finansai, bet ir prasta organizacija. Teoriškai miestų valdžią sudaro renkami merai ir tarybos. Bet praktiškai valdžią savo rankose laiko įvairios valstybinės institucijos, kurios tarpusavyje nesusišneka ir nekoordinuoja veiksmų.

"Čia nėra jokios miesto planavimo koncepcijos, viskas egzistuoja tik popieriuje", – sakė Laknau universiteto profesorius Singhas. 2005 m. miesto valdžia patvirtino pagrindinį Laknau planą, bet jo nepaiso nei politikai, nei verslininkai.

Ekonomikos stabdys

Indijos didmiesčiuose lūšnynų yra jau nuo seno, tačiau ekonomistai tikėjosi, kad šaliai modernėjant jie ims nykti. Deja, dabar pastebima visiškai priešinga tendencija. Lūšnynuose paskendę miestai stabdo šalies ekonominį augimą.

Nepastovus elektros tiekimas, prasti keliai ir kita miestų infrastruktūra neleidžia ekonomikai plėstis taip, kaip ji galėtų. Šalies bendrasis vidaus produktas kasmet padidėja vidutiniškai 8,8 proc., bet sutvarkius infrastruktūrą šis rodiklis būtų bent dviem procentais didesnis, pripažįsta ekspertai.

Ekonomistas Dh.Joshi tvirtina, kad jeigu Indija nesugebės tinkamai parengti miestų gyventojų antplūdžiui, šie nugramzdins šalį į gilią ekonominę duobę.

Būriuojasi bedarbių minia

Kol valdžia skėsčioja rankomis, žmonės toliau plūsta į miestus. Į penktą dešimtį įžengęs Rameshas Kumaras prieš aštuonias dienas atvyko į Laknau, kaime palikęs žmoną ir keturis vaikus. Dabar jis kasdien stoviniuoja prie induistų šventyklos, kur renkasi darbo ieškantys žmonės.

Net sumažinęs prašomą atlygį nuo 100 iki 60 rupijų, vyras nesugeba rasti darbo. Su kitais bedarbiais jis miega ant žemės prie šventyklos.

R.Kumarui kol kas nepavyko apsigyventi didmiestyje, bet trauktis jis neketina. "O kur man daugiau eiti?" – "The Wall Street Journal" žurnalisto retoriškai klausė vyras.

Liūdna "Lūšnynų milijonieriaus" tikrovė

Viso pasaulio dėmesį į Indijos lūšnynų problemą atkreipė juosta "Lūšnynų milijonierius", per "Oskarų" apdovanojimus šių metų vasarį pelniusi aštuonias statulėles. Žiūrovus pašiurpino ne tik filme rodomas skurdas ir nepriteklius, bet ir tikros istorijos iš jaunų herojų gyvenimo.

Praėjus keliems mėnesiams po "Lūšnynų milijonieriaus" triumfo, žiniasklaidoje pasirodė skandalinga informacija, kad juostoje vaidinančią devynmetę Rubiną Ali tėvas už 200 tūkst. svarų sterlingų (780 tūkst. litų) ketino parduoti arabų šeichui. Dar po kelių savaičių mergaitės ir jos šeimos lūšną užliejo potvynis.

Mumbajaus valdžia gegužės mėnesį nugriovė maždaug 50 lūšnų, ir net kelios dešimtys "Lūšnynų milijonieriuje" vaidinančių vaikų atsidūrė gatvėje. Tarp jų – ir dešimtmetis Azharuddinas Mohammedas Ismailas. "Neturime, kur eiti. Sėdime su savo manta po kaitinančia saule ir nežinome, ar rytoj turėsime maisto", – guodėsi berniukas. Praėjusį mėnesį tėvas sumušė jį už tai, kad šis atsisakė išeiti į lauką ir duoti interviu prie lūšnos susirinkusiems žurnalistams.