Ištisus dešimtmečius trunkantis nekontroliuojamas besaikis gruntinio vandens eikvojimas, kylantis jūros lygis ir besikeičiančios oro sąlygos lėmė, kad dalį Džakartos jau pradėjo semti vanduo.

Dabar taikomos aplinkosaugos priemonės davė mažai rezultatų, todėl šalies valdžia nusprendė imtis drastiškų veiksmų: šalis turės naują sostinę.

Jos vieta gali būti paskelbta jau netrukus, praneša vietos žiniasklaida.

„Mūsų šalies sostinė bus perkelta į Borneo salą“, – parašė Indonezijos prezidentas Joko Widodo (Džokas Vidodas) socialiniame tinkle „Twitter“.

Šalies administracinio ir politinio centro perkėlimas gali būti vienas apsisaugojimo būdų, bet tai reiškia pražūtį Džakartai ir jos 10 milijonų gyventojų, kurie neturi kur bėgti.

„Užėjus potvyniams aš imdavau drebėti“, – pasakojo maisto kiosko savininkas Rasdi (Rasdis) naujienų agentūrai AFP.

„2007 metais aš vos nepaskendau – visus mano daiktus nusinešė vanduo ir aš turėjau pradėti viską iš naujo“, – sakė vyras, gyvenantis šalia šiaurinio Džakartos uosto, vienoje greičiausiai vandens semiamų vandens dalių.

Žemės drebėjimų zonoje, šalia 13 upių santakos, pelkynėje pastatyto miesto pastatų pamatams neigiamą poveikį daro ir nekontroliuojamos statybos, didelis judėjimas ir prastas miesto planavimas.

Milijonai lengvai pažeidžiamų žmonių

Džakartos šiauriniame pakraštyje nėra vandentiekio sistemos, todėl vietos pramonės įmonės ir milijonai gyventojų naudoja gruntinį vandenį.

Dėl tokio nekontroliuojamo gruntinio vandens naudojimo sėda paviršinis žemės sluoksnis ir kai kurios Džakartos vietovės nugrimzta net 25 centimetrus per metus – tai yra dvigubai daugiau nei didžiųjų pasaulio pakrantės miestų vidurkis. 

Šiandien kai kurios miesto vietos yra maždaug keturi metrai žemiau jūros lygio, keičiasi miesto reljefas ir milijonams žmonių kyla gamtos stichijų pavojus.

Per liūčių sezoną dažnai kyla potvyniai, kurie, kaip prognozuojama, bus dar pavojingesni kylant jūros lygiui dėl klimato kaitos.

Šią problemą iliustruoja vandens apsemtos pakrantėje esančios apleistos mečetės liekanos, daugybė balų keliuose ir kai kur nebegyvenami pirmieji namų aukštai.

Vieno apleisto pastato grindis skalauja drumzlinas žalias vanduo, šiukšlių nuklotoje pakrantėje rikiuojasi nedidelės ant polių pastatytos lūšnos.

„Galite tai pamatyti savo akimis“, – sakė 42 metų Andri (Andris), kuris, kaip ir daugelis indoneziečių, turi tik vieną vardą.

„Kai dar buvau vaikas, čia plaukiodavau, – pridūrė jis, rodydamas į tolį. – Ilgainiui vanduo vis kilo ir kilo.“

Nors J. Widodo neketina atsisakyti savo planų įkurti XXI amžiaus sostinę Borneo saloje, vietos valdžios pareigūnai beviltiškai bando gelbėti Džakartą.

Jau patvirtintas planas Džakartos įlankoje statyti dirbtines salas, kurios būtų tam tikra apsauga nuo Javos jūros, ir milžinišką sieną pakrantėje.

Tačiau nėra jokių garantijų, kad šis daug metų vilkinamas 40 mlrd. JAV dolerių (36 mlrd. eurų) vertės projektas galėtų išgelbėti miestą.

Bandymų atsitverti nuo jūros būta ir anksčiau. Rasdžio ir kituose vandens semiamuose rajonuose buvo pastatyta betoninė siena, bet ji jau pradėjo trūkinėti ir grimzti. Pro užtvarą besisunkiančiame vandenyje jau mirksta skurdžiausio miesto rajono gatvės ir lūšnelės.

Pavojus miestams

„Sienų statymas nėra ilgalaikis sprendinys“, – sakė Bandungo technologijų instituto mokslininkas Heri Andreas (Heris Andrėjas).

„Mums reikia žengti kitą žingsnį ir sutvarkyti mūsų vandens tvarkymo sistemą“, – kalbėjo jis.

Didžiausios Pietryčių Azijos ekonomikos centras per daugelį metų labai išsaugo. Žemę slegia nauji pastatai ir dangoraižiai, o tai dar labiau prisideda prie miesto grimzdimo.

Tačiau didžiausias šių pokyčių kaltininkas yra besaikis gruntinio vandens naudojimas, sakė H. Andreas.

Džakarta yra ne vienintelis skęstantis miestas.

Vanduo kelia pavojų daugybei miestų nuo Venecijos, Šanchajaus iki Naujojo Orleano ir Bankoko. Tačiau Džakarta mažai ką daro, kad spręstų šią problemą iš esmės, kalbėjo H. Andreas.

„Jie imasi veiksmų ją (problemą) sušvelninti“, – kalbėjo jis.

„Tai yra brangu, bet, pažiūrėjus į rezultatus ateityje, apsimoka“, – tikino mokslininkas.

„Mums visada sunku apsispręsti, nuo ko pradėti“, – pridūrė jis.

Daugelis žmonių, gyvenančių pavojingiausiuose Džakartos rajonuose, nebeturi laiko laukti tinkamo sprendinio ir neturi lėšų pabėgti.

„Žinoma, kad man neramu, bet aš nieko negaliu padaryti“, – sakė Rastinis, valantis ir pardavinėjantis vietos žvejų sugautus moliuskus.

„Aš čia gyvenu nuo vaikystės ir čia pasiliksiu“, – pridūrė jis.