Išsklaidyta intriga
Bosniją ir Hercegoviną po spalio pradžioje praūžusių rinkimų apėmė sumaištis, mat kovoje dėl Serbų Respublikos prezidento posto abu kandidatai – M.Dodikas ir Jelena Trivič – pareiškė iškovoję pergalę.
Nors ir prireikė perskaičiuoti balsus, intriga netrukus išsisklaidė ir M.Dodikas užsitikrino trečią kadenciją šiame poste.
Kadaise socialdemokratu pasiskelbęs M.Dodikas galiausiai pasirodė esąs aršus nacionalistas, trokštantis Serbų Respublikos atsiskyrimo nuo Bosnijos ir Hercegovinos.
Bosnija tebėra padalyta į serbų darinį – Serbų Respubliką – ir musulmonų-kroatų federaciją, kurią jungia silpna centrinė valdžia.
Nuo pat atėjimo į valdžią Serbų Respublikoje 2006 m. M.Dodikas buvo aiškus šios Bosnijos dalies lyderis. Pastaruosius ketverius metus M.Dodikas priklausė trijų narių Prezidiumui ir, kaip teigia Sarajevo universiteto Politikos mokslų fakulteto docentė Hamza Karčič, nuosekliai stengėsi pakenkti Bosnijai, siekdamas ją susilpninti ir vykdyti savo separatistinę darbotvarkę.
Dėl to jis bene vienintelis politinis lyderis pasaulyje, kuris nenuilstamai stengiasi sužlugdyti šalį, kuriai oficialiai vadovauja.
Tik atidėjo planus?
Praėjusių metų pabaigoje M.Dodikas pradėjo procesą, kuris galėjo atvesti prie Serbų Respublikos atsiskyrimo. Jis pats atvirai prisipažino, kad šiam jo planui sutrukdė tik Rusijos karas Ukrainoje. Tiesa, pridūrė, kad tai tik atidėjo planus.
M.Dodiko politika tapo nestabilumo Bosnijoje ir Hercegovinoje ir regione šaltiniu. 2017 m. pradžioje JAV įvedė jam sankcijas – tai reakcija į Serbų Respublikoje M.Dodiko surengtą referendumą dėl sausio 9-osios pažymėjimo „Serbų Respublikos diena“. Tą dieną 1992 m. Bosnijos serbų sukilėliai pradėjo kurti savo nelegalias lygiagrečias institucijas, kurios sukėlė karą ir žiauriu genocidu prasiveržusį smurtą.
Šių metų sausį M.Dodikas sulaukė naujų JAV sankcijų – šįkart už trukdymą įgyvendinti 1995 m. Deitono susitarimus, kurie iš esmės užbaigė kruviną karą.
Pagal šį susitarimą buvo sukurtas sudėtingas valdžios institucijų tinklas, apimantis trijų narių Prezidiumą, Ministrų Tarybą (de facto vyriausybė) ir abiejų darinių parlamentus. Kad būtų suformuota bendra šalies vyriausybė, trims etninėms bendruomenėms atstovaujantys politikai turi sutarti dėl ministerijų pasidalijimo ir būsimos politikos.
Neseniai M.Dodikas ėmėsi veiksmų, kad valstybės kompetencijos būtų iš esmės perduotos būtent Serbų Respublikai. Šiam žingsniui priešinosi JAV vyriausiojo įgaliotinio biuras, prižiūrintis Deitono susitarimų įgyvendinimą.
Galiausiai JAV pavyzdžiu pasekė ir Jungtinė Karalystė, balandį taip pat paskelbusi sankcijas šiam veikėjui.
Mokosi iš pavyzdžių
Siekdamas atsiskyrimo, M.Dodikas bando situaciją Bosnijoje ir Hercegovinoje paversti įšaldytu konfliktu. Stebėdamas panašius konfliktus posovietinėje erdvėje, separatistų lyderis kuria savo paravalstybę.
M.Dodikas puoselėjo vis glaudesnius ryšius su Rusija. Jis atidarė Serbų Respublikos atstovybę Maskvoje, kad galėtų vykdyti oficialios Sarajevo užsienio politikos alternatyviąją versiją.
Per pastarąjį dešimtmetį jis ne kartą lankėsi Rusijoje, o nuo 2014 m., kaip pranešama, su Kremliaus šeimininku Vladimiru Putinu susitiko septynis kartus.
Kai vasarį Rusija įsiveržė į Ukrainą, M.Dodikas tvirtai stovėjo V.Putino demagogijos pusėje. Skirtingai nei kiti du Bosnijos Prezidiumo nariai Šefikas Džaferovičius ir Željko Komšičius, kurie pasmerkė invaziją, M.Dodikas atkakliai atsisakė tai daryti.
Tiesą sakant, jis atvirai palaikė Rusijos invaziją, teigdamas, kad ji yra pateisinama. Po Maskvos įsiveržimo daugelis Europos politikų vengė Rusijos prezidento, tik ne M.Dodikas – jis su V.Putinu susitiko birželį, o paskui dar ir rugsėjį. Jis taip pat pritarė referendumams Rusijos okupuotose Ukrainos dalyse.
Kiša koją narystei NATO
M.Dodiko posūkis į Rusijos glėbį yra ryškus nukrypimas nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigos politikos, kai jis buvo laikomas reformatoriumi ir netgi gyrė konflikte svarbia figūra tapusią tuometę JAV valstybės sekretorę Madeleine'ą Albright.
Nuo to laiko daug kas pasikeitė. 1998 m. M.Dodikas prisistatė kaip nuosaikusis ir tuo metu Bosnijoje sulaukė tarptautinių pareigūnų, turėjusių didelę įtaką pokarį išgyvenusioje šalyje, palaikymo.
Tačiau jo sugrįžimas į Serbų Respublikos ministro pirmininko postą 2006 m. pažymėjo naujos griežtos linijos separatistinio nacionalizmo eros pradžią.
Šiandien M.Dodikas yra aršiai antivakarietiškas politikas, prieštaraujantis Bosnijos siekiui įstoti į NATO, o tai puikiai dera su Maskvos požiūriu.
Visa tai daugumai provakarietiškų Bosnijos piliečių kelia susirūpinimą.
Neseniai atliktas Tarptautinio respublikonų instituto tyrimas parodė, kad 58 proc. bosnių ir 52 proc. kroatų pasisako už proeuropietišką ir provakarietišką politiką. Šalies stojimą į NATO palaiko 69 proc. bosnių ir 77 proc. kroatų, tačiau tik 8 proc. Bosnijos serbų.
Pastaruosius kelerius metus Rusijos pareigūnai priešinosi JAV vyriausiojo įgaliotinio biuro sprendimams, nesutiko su tarptautinių karo nusikaltimų tribunolų paskelbtais genocido nuosprendžiais ir vis dažniau pasisakė prieš šalies stojimo į NATO siekius.
Rusija palaikė ir M.Dodiką, ir pastaruoju metu griežto tono besilaikantį Bosnijos kroatų politiką Draganą Čovičą. Abu lyderiai sukūrė tvirtą aljansą ir sėkmingai blokuoja valstybės funkcionavimą. Taip jie siekia neleisti šaliai atitikti narystės NATO kriterijų.
Naujausi komentarai