M. Draghi susitikimas su S. Mattarella truko kiek ilgiau nei valanda. Vienas prezidentūros pareigūnas žurnalistams sakė, kad S. Mattarella suteikė M. Draghi mandatą formuoti vyriausybę.

73 metų M. Draghi laikomas smarkiai prisidėjusiu prie euro išgelbėjimo per savo kadenciją prie ECB vairo.

M. Draghi žurnalistams sakė, kad priėmė suteiktą mandatą žinodamas, kad Italija susiduria su daugybe iššūkių, susijusių su sveikatos priežiūros krize, nacionaline vakcinacijos kampanija ir ekonominiu nuosmukiu, bet tuo pat metu ji sulauks „nepaprastų“ resursų iš Europos Sąjungos, kurie turėtų padėti atgaivinti ekonomiką.

„Nepaprastos padėties suvokimas reikalauja, kad atsakas būtų adekvatus situacijai, ir būtent turėdamas tokią viltį ir ryžtą aš teigiamai atsakiau į Respublikos Prezidento prašymą“, – sakė M. Draghi.

„Tai sunkus momentas“, – pridūrė jis.

Dabar M. Draghi pradės susitikimus su politinės partijomis, kadangi jo paskyrimas priklausys nuo to, ar pavyks užsitikrinti pakankamą paramą savo naujajai vyriausybei susipriešinusiame parlamente.

„Esu įsitikinęs, kad... atsiras vienybė ir su ja mes galėsime atsakingai ir teigiamai atsakyti į Respublikos prezidento prašymą“, – sakė M. Draghi.

Italijos valdančiosios partijos iki antradienio galutinio termino nesugebėjo susitarti dėl naujos vyriausybės.

Premjeras Giuseppe Conte (Džuzepė Kontė) praeitą savaitę atsistatydino, kai viena iš koalicijos partijų pasitraukė nesutariant dėl vyriausybės veiksmų reaguojant į pandemiją ir jos padarinius. Visi dėlto G. Conte tikėjosi grįžti prie pertvarkyto kabineto vairo.

Valdančiosios partijos, ypač populistinis Penkių žvaigždučių judėjimas (M5S) ir centro kairioji Demokratų partija, nuo penktadienio tęsė derybas dėl tolesnių pasirinkimų. Diskusijose dalyvavo ir buvusio premjero Matteo Renzi (Matėjo Rencio) partija „Italia Viva“, įžiebusi šią krizę, kai praeitą mėnesį pasitraukė iš vyriausybės.

„Griovėjo“ (il rottamatore) pravardę turintis M. Renzi skundėsi dėl G. Conte planų išleisti daugiau nei 200 mlrd. eurų iš ES ekonomikos atgaivinimo fondų ir paskolų.

M. Draghi buvo minimas kaip galimas kandidatas vadovauti technokratų vyriausybei, jeigu G. Conte nepavyktų užsitikrinti pakankamos paramos parlamente, kad galėtų toliau vadovauti Italijai.

„Draghi yra išsigelbėjimas“, – sakė Vokietijos banko „Berenberg“ ekonomistas Christopheris Dembikas (Kristoferis Dembikas), pranašaudamas, kad M. Draghi ilgainiui pavyks suformuoti įtraukią vyriausybę.

M. Draghi galėtų būti tinkamas žmogus šiam metui.

„Niekada nepasiduok“, – sakė jis 2019-ųjų spalį, perdavęs vadovavimą ECB Christine Lagarde (Kristin Lagard).

Tuomet paklaustas, kas bus toliau ir ar politika jam atrodo bent kiek patraukli, jis mįslingai atsakė: „Tikrai nežinau, esu tai kelis kartus sakęs. Paklauskite mano žmonos, ji žino daugiau.“

Jau kelias savaites politikos stebėtojai mini M. Draghi kaip žmogų, turintį daugiausiai galimybių išspręsti dabartines Italijos problemas.

„Mario Draghi yra itin pasirengęs ir ryžtingas žmogus, – naujienų agentūrai AFP sakė Milano politechnikos verslo mokyklos strategijos profesorius Giuliano Noci (Džulianas Nočis). – Jis tikrai galėtų išvesti Italiją iš krizės, padedant šaliai ir parlamentui.“

M. Draghi ECB vadovu tapo 2011 metų lapkritį, kai euro zoną krėtė skolų krizė. Jis dirbo, kai buvo kilusi bloko kracho grėsmė ir buvo nerimaujama, kad Graikijos skolų krizė išplis ir į kitas šalis.

Tačiau vadovaujant M. Draghi ECB ėmėsi neįprastų intervencinių priemonių, reaguodamas į sparčiai blogėjusią kai kurių euro zonos šalių ekonominę ir finansinę padėtį.

„Super Marijus“

M. Draghi, kuris gimė Romoje 1947 metų rugsėjo 3-iąją ir turi žmoną bei du vaikus, yra baigęs ekonomikos studijas ir apsigynęs daktaro laipsnį Masačusetso technikos institute (MIT). Jis dėsto ekonomiką keliuose Italijos universitetuose.

1984–1990 metais jis dirbo Pasaulio banke, o 1991-aisiais tapo Italijos iždo departamento generaliniu direktoriumi ir šiame poste dirbo 10 metų, per kuriuos surengė virtinę privatizacijų.

2002-aisiais jis pradėjo dirbti Volstrito investicinio banko „Goldman Sachs“ vadovybėje, o po trejų metų buvo pakviestas vadovauti Italijos bankui, kurį tuo metu supurtė skandalas, įtraukęs ir jo buvusį vadovą.

2021 metų sausį vienas piliečių judėjimas pareikalavo, kad šis „Super Marijumi“ pramintas ekonomistas perimtų vadovavimą ir „išgelbėtų Italiją“.

Tačiau sunkiausia M. Draghi laukianti užduotis bus užsitikrinti M5S – didžiausio politinio bloko Italijos parlamente ir G. Conte vyriausybės vyresniojo partnerio – paramą. M5S siekė, kad G. Conte liktų premjeru ir reiškė pasipiktinimą M. Renzi galios žaidimais, kurie galiausiai jį nuvertė.

M5S lyderis Vito Crimi (Vitas Krimis) sakė, kad jo judėjimas palaikys tik politinę vyriausybę ir „nebalsuos už technokratų vyriausybę, vadovaujamą Mario Draghi“.

S. Mattarellos M. Draghi patikėta vyriausybė Penkių žvaigždučių judėjimui kelia beveik egzistencinę dilemą. Prieš isteblišmentą pasisakančio judėjimo kaip politinės jėgos iškilimas iš dalies buvo susijęs su paskutine Italijos technokratų vyriausybe, kuriai 2011–2013 metais vadovavo Mario Monti (Marijus Montis).

Vadovaujant G. Conte nuo 2018 metų  M5S dirbo dviejose iš eilės vyriausybėse – pirmiausia bendrai su dešiniąja „Lyga“, o vėliau su centro kairės demokratais.